| niausias istorinės informacijos šaltinis – audiovizualine technika fiksuota individuali ar kolektyvinė atmintis, t. y. subjektyvios, ikimokslinės žinios. Nors atmintis dažnai talpina daugybę visuomenėje suvešėjusių mitų bei stereotipų, dažniausiai šiose juostose nebuvo pateikiamas istorinis kontekstas, stokota kritiškumo subjektyviai interpretuojant praeitį. Geriausiu atveju praeities komentatorių vaidmenį čia atlikdavo Bažnyčios atstovai, rašytojai, politikai ir kiti tautos „šaukliai“ bei „vedliai“17. Tiesa, esama ir kitos kūrybinės temos, kurią mėgsta dokumentika – tai pagonybė. Šis „nebylus“ laikotarpis, kurį istorikas Darius Baronas vaizdžiai įvardijo kaip „pagonybę nebuvėlę“18, yra idealiausia terpė pasireikšti tariamoms kūrėjų istorijos vizijoms. Filmuose ir laidose pagonybės tematika išryškėja samprata, kad pagoniškosios praeities net nereikia pažinti – ji glūdi kiekvieno lietuvio pasąmonės gelmėse ir iškyla per apeigas, įsijautus į etnografinį paveldą ar aplinką19. Filmuose ir laidose pagonybės tematika apie praeitį pasakoja arba neopagonių žyniai, arba tokie istorijos ar jai artimų sričių atstovai, kurie dažniausiai vertintini kaip prie audiovizualinės komunikacijos kūrybinių profesionalų idėjų „prisiderinę“ ekspertai, t. y. kūrėjų surasti jų istorijos sampratas patvirtinantys specialistai, kurie, sekdami pragmatine istoriografijos samprata, pagarbos protėvių nuopelnams demonstravimą tapatina su istorijos pažinimo veikla, ir kurių dalis akademinėje bendruomenėje apibūdinama sudurtiniu žodžiu su priešdėliu „pseudo“20.
Minėti kūrėjų ketinimai ir diskurso konstravimo pobūdis rodo, jog poreikis orientuotis laike šioje Atgimimo laikais bei pirmaisiais nepriklausomybės metais vyravusioje ir nūnai neišnykusioje audiovizualinėje istorijoje neracionalizuojamas, netampa pažintiniu interesu. Dėl tokių savybių galime įžvelgti šios audiovizualinės istorijos ryšį su ikimoksline pragmatizmo paradigma.
2. 1993-ieji metai kaip nuotolio tarp mokslinio diskurso ir audiovizulinės istorijos mažėjimo pradžia
Racionalizuoto poreikio orientuotis laike apraiškos Lietuvos dokumentinio kino ir televizijos kūryboje sietinos su šiais veiksniais: atkuriant valstybingumą didėjančiu nuotoliu nuo nacionalizmo ideologijos ir istoriografijos svarbos audiovizualinei produkcijai didėjimu. Savo ruožtu istoriografijos vaidmens audiovizualinei produkcijai padidėjimas susijęs tiek su istorikų, tiek audiovizualinės komunikacijos specialistų (kūrėjų ir juos „kontroliuojančių“ kritikų) savivokos pokyčiais. 1993-ieji metai audiovizualinės komunikacijos kūrybinių specialistų ir istorikų kooperacijoje laikytini lūžio tašku, ir ne vien dėl to, kad tais metais LTV pradėtas transliuoti TV laidų ciklas „Būtovės slėpiniai“, į kurių kūrybinę grupę įėjo du profesionalūs istorikai, pasi-
___
17 Minėtų praeities komentatorių pasisakymų aptinkama šiuose filmuose: „Sugrįžimas“, LKS, rež., op.
P. Abukevičius ir kt., 1990; „Benamiai“, LTV, rež.
R. Šliažas, op. G. Zalieckas ir kt., 1990; „Malda už Lietuvą“, LTV, rež. A. Grikevičius, op. R. Damulis ir kt., 1991; „Vilniaus bažnyčios“, LTV, rež. V. Vainoraitė, op. V. Grigonis ir kt., 1993.
18 Baronas D. Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai // Naujasis židinys. 2004, Nr. 9–10,
p. 462.
19 Žr.: dok. filmas „Lietuva tarp praeities ir ateities“, LKS, rež. A. Maciulevičius, op. N. Volkovas ir kt., 1990; dok. filmas „Kelionė iš Tilžės į Sovetską“, LTV, rež. M. Urbonavičius, op. A. Leita ir kt., 1990; TV laida „Tarp žemės ir dangaus. Rytprūsiai“, LTV, sc. aut. A. Kalinauskienė, rež. A. Lukošiūnienė, op. V. Plytnikas ir kt., 1993.
20 Žr.: dok. filmas „Dangaus trauka“, LTV, sc. aut., rež. V. Puplauskis, op. A. Leita ir kt., 1991; TV laida „Tarp žemės ir dangaus. Rytprūsiai“; Ciklo „Kultūros archyvai“ laidos „Verkiai“ I dalis, LTV, sc. aut. J. Skomskis, rež. D. Čepulionis, op. R. Oškinis ir kt., 1994; TV laida „Mindaugo vainikavimas“, LTV, sc. aut., rež.
G. Aleksandravičiūtė, op. A. Šipyla. Ir kt. |
dizainas ir programavimas giriaus