ganizacijose savuose kraštuose. Po specialaus pranešimo apie padėtį už geležinės uždangos rezoliucijoje buvo pareikštas solidarumas su persekiojamais krikščionimis Rytų kraštuose, pagerbti jų herojai ir kankiniai dėl tikėjimo ir laisvės.

Rezoliucija ragina laisvas tautas rūpintis pavergtųjų tautų likimu, priešintis politiniam maršandažui pavergtųjų kaina, nepripažinti jų pavergimo galutiniu ir baigtu faktu. Kongresas pasiūlė terminą „satelitiniai kraštai“ pakeisti terminu „satelitinės vyriausybės“, nes tautos nėra atsakingos už dabartinę padėtį. Taip pat nutarta kiekviename krašte organizuoti už pavergtąsias tautas maldos dieną 1953 m. sausio mėn.“⁶⁸

1953 m. Tarptautinė diplomatinė akademija, veikianti Paryžiuje, prašė E. Turauską atlikti kai kurias užduotis Madride. Kelionę Lietuvos diplomatas panaudojo ir išsiilgtos pavergtos tėvynės reikalams – turėti Lietuvai nuolatinį diplomatijos atstovą Madride. Šis postas buvo pasiūlytas ir E. Turauskui. Tačiau jis, nesulaukęs reikiamo pritarimo ir finansinės paramos pažado iš LDT bei VLIKo, nenorėjo to posto užimti. Todėl E. Turauskas į aktyvią Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą formaliai nebegrįžo⁶⁹.

1955 m. lapkričio 18–19 d. d. Niujorke įvyko ALTo metinis susirinkimas. Tarp dalyvių buvo minimi ir svečiai iš Europos: VLIKo Vykdomosios tarybos narys P. Karvelis ir ministras E. Turauskas. Jie informavo susirinkimą apie Lietuvos Nepriklausomybės bylos padėtį Europoje ir apie VLIKo pastangas⁷⁰. Susirinkimas priėmė ir nutarimą Lietuvos klausimu⁷¹. E. Turauskas dalyvavo ir 1956 m. lapkričio 16–17 d. ALTo suvažiavime Niujorke, kuriame buvo aptarti bendrieji organizaciniai reikalai, sudarytas veiklos planas ateičiai⁷².

Kaip Pavergtųjų Europos tautų seimo delegacijos Paryžiuje narys dalyvavo 1955 m. Niujorke vykusiuose posėdžiuose – spalio mėnesio sesijoje⁷³, 1957 m. balandžio 26–30 d. Strasburge įvykusioje sesijoje. Čia Lietuvos delegacija sudarė V. Sidzikauskas, dr. P. Karvelis, J. Glemža, J. Lanskoronskis, V. Bataitis ir minėtas E. Turauskas. Sesijai pirmininkavo V. Sidzikauskas⁷⁴.

E. Turauskas kartu su Pranu Vainausku atstovavo lietuviams krikščionims demokratams 1958 m. liepos mėnesį Briuselyje įvykusioje II tarptautinėje krikščionių demokratų konferencijoje⁷⁵.

Svari E. Turausko veikla lietuvių bendruomenėje: 1953 m. jis – Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, 1954 m. – vadovaujančio komiteto pirmininkas; 1958 m. kartu su B. Venckuviene ir O. Gečaite išrinktas į revizijos komisiją (Į Krašto valdybą tuo metu išrinkti kun. J. Petrošius (pirm.), P. Klimas (vicepirm. ir ižd.) ir R. Bačkis (sekret.)⁷⁶. 1963 m. tarp 11-os Prancūzijos lietuvių bendruomenės krašto Tarybos narių išrinktas E. Turauskas (tarybon dar buvo išrinkti kun. J. Petrošius, R. Bačkis, B. Venckuvienė, J. Motorienė, A. Venckus, P. Klimas, S. Pagnierienė, J. Lanskoronskis, P. Liutikas, F. Vaicekauskas). E. Turausko žmona Elena taip pat buvo išrinkta į šios bendruomenės Garbės teismą⁷⁷.

E. Turausko veikla Romoje atkurtoje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje dėl susidariusių finansinių trūkumų negalėjo išsiplėsti.

1957 m. spalio 2–4 d. Romoje vykusiame LKMA IV suvažiavime, be paskaitininkų, gyvenančių Italijoje, kalbėjo prof. J. Eretas iš Šveicarijos, dr. S. Bačkis ir E. Turauskas iš Prancūzijos⁷⁸.