Ligi šiol tiksliai nenustatytos šios tragedijos aplinkybės lietuvių visuomenėje tada bemat pagimdė visokių gandų ir spėlionių. Nors oficialiai ši versija niekada nebuvo pripažinta, visuotinai įsitvirtino nuomonė, kad vokiečiai tyčia numušė lietuvių lakūnų pilotuojamą lėktuvą.

Po šio tragiškai pasibaigusio ir visas sąlygas herojui sukurti sudariusio įvykio⁴ modernėjanti lietuvių visuomenė bene pirmąkart suvokė sportinių laimėjimų, kaip patikimos priemonės nacionaliniam tapatumui stiprinti, reikšmę. Nuo to laiko aviacija taps ryškiai romantizuotu tautinio pasididžiavimo komponentu ir šaltiniu. Ir vėliau šios techninės sporto šakos pasiekimai garsins lietuvius ne tik SSRS pirmenybėse, bet ir pasaulio čempionatuose.

Simboliška, kad S. Darius, pasižymėjęs kaip aktyvus sporto organizatorius, yra prisidėjęs ir prie kito būsimo lietuvių tautinio tapatumo simbolio – krepšinio – propagavimo (jis rašė krepšinio metodikos klausimais, išvertė šio žaidimo taisykles). Per nepilną nepriklausomybės dvidešimtmetį ši sporto šaka Lietuvoje padarė stulbinantį šuolį nuo pavienių mėgėjų iki dukart Europos čempionų (1937 ir 1939 m.)⁵.

Krepšinio, kaip ir aviacijos išpopuliarėjimui lemiamos įtakos irgi turėjo išeivijos lietuviai. Pasinaudojus dvigubos pilietybės statusu, geriausi lietuvių kilmės JAV krepšininkai buvo pakviesti į tėvynę ir, sudarę Lietuvos rinktinės pagrindą (pasirengimas vyko slaptai), laimėjo 1937 m. Rygoje vykusį Europos krepšinio čempionatą. Kartų Lietuva įgijo teisę rengti kitą krepšinio turnyrą. Valstybei, tuo metu pradėjusiai patirti didelių sunkumų tarptautinėje arenoje (1938 ir 1939 m. ji gavo ultimatumus iš Vokietijos ir iš Lenkijos), trečiojo Europos krepšinio čempionato organizavimas 1939 m. tapo puikia proga savo tarptautiniam statusui stabilizuoti.

1939 m. čempionatas irgi buvo lydimas ne tik sportinių, bet ir nacionalistinių aistrų. Pasipiktinusi lietuvių kilmės amerikiečių (ypač
P. Lubino) dalyvavimu Lietuvos rinktinėje, finalines varžybas jai pralaimėjusi Latvija siuntė protestus į FIBA ir net nutraukė sportinius ryšius su Lietuva.

Galima teigti, kad būtent krepšinis – komandinis ir konfrontacinis žaidimas – Lietuvos visuomenei padėjo suvokti sportą kaip karo pakaitalą, leidžiantį bent simboliškai pasiekti satisfakciją prieš valstybes, kurios tikrovėje buvo daug galingesnės ir Lietuvos atžvilgiu priešiškai ar nepalankiai nusiteikusios. Kartu iškovotos pergalės, jau nesigręžiojant vien į „šlovinguosius praeities laikus“, tapo realia priemone įveikti dabarties geopolitinius ir kultūrinius nevisavertiškumo kompleksus, optimistiškai žvelgti į savo šalies ateitį.

Deja, nepriklausomos Lietuvos valstybės
egzistavimą, kaip ir jos sportinį gyvenimą,
1940 m. brutaliai nutraukė pirmoji sovietinė okupacija bei aneksija, pavertusi Lietuvą viena iš penkiolikos „broliškųjų“ sovietinių respublikų.

___

⁴ Albert J.-P. Du martyr ą la star. Les metamorphoses des héros nationaux // P. Centlivres, D. Fabre et
F. Zonabend (éds.). La fabrique des héros. Paris: Editions des sciences de l’homme, 1998, p. 11–32.

⁵ Plačiau žr.: Senn Alfred Erich. American Lithuanians and the Politics of Basketball in Lithuania, 1935–1939 // Journal of Baltic Studies. Vol. xix, no 2 (Summer 1988), p. 146–157.