1988 m. lapkritį latviai, gruodį – lietuviai, o 1989 m. sausį – estai atkūrė savo TOK-us. Pasak sporto žinovų, latviai neatsitiktinai tapo pirmaisiais šios idėjos propaguotojais – gretimose Baltijos šalyse olimpinis judėjimas, kaip ir pats sportas, dar tarpukariu buvo daug stipresnis, aktyviau dalyvauta olimpinėse žaidynėse, net iškovota medalių, todėl šios šalys daugiau nei lietuviai galėjo remtis savo olimpinėmis tradicijomis²⁷. Tačiau, nepaisant kaimynų iniciatyvos, būtent lietuviai tiek politikoje, tiek sporte veikiai ėmė vadovauti trijų Baltijos šalių siekiams.

Anot jau minėto A. E. Senno, būtent nacionalinis aspektas sporte tam tikra prasme pagreitino Sovietų Sąjungos dezintegraciją ir kolapsą²⁸. 1990 m. pradžioje gruzinai iš aukščiausios lygos atšaukė dvi savo komandas. Kovą tą patį padarė lietuviai – 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, visos jos sporto organizacijos bei federacijos nutraukė ryšius su SSRS sporto sistema. Sportininkai atsisakė dalyvauti SSRS rinktinėse ir oficialiuose čempionatuose. Atsakydami į tai, sovietai kreipėsi į tarptautines federacijas, kad disciplinuotų gruzinus ir lietuvius. Šiuo klausimu Tarptautiniam olimpiniam komitetui stengiantis laikytis „stručio politikos“, FIFA palaikė Maskvos poziciją.

Vis dėlto Lietuvos krepšinis dėl šios politinės akcijos nukentėjo mažiau negu futbolas. Krepšininkai ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dalyvavo SSRS pirmenybėse iki sezono pabaigos. Kadangi tiesiogiai nekonfrontavo su SSRS krepšinio vadovybe, lietuviai turėjo geresnes galimybes netrukdomai išvykti rungtyniauti į užsienio klubus. O futbolininkai, atsisakę dalyvauti SSRS pirmenybėse, iš karto sulaukė SSRS futbolo federacijos ir ją rėmusios FIFA sankcijų ir buvo visiškai izoliuoti tarptautiniu mastu, jiems nebuvo leidžiama žaisti net draugiškų rungtynių su užsienio partneriais. Tad ir išvykti rungtyniauti į užsienį Lietuvos futbolininkai galėjo nebent kurį laiką žaidę SSRS klubuose ir jiems tarpininkaujant.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino pasirinkta bendroji nepriklausomybės kūrimo strategija, t. y. ne nuo SSKP atsiskyrusios LKP pasirinktas nuosaikus veikimas step by step, o radikalesnio Sąjūdžio sparno politikų palaikoma idėja siekti visko iš karto, nepaisant galimų aukų. Sporto sistemoje šiam tikslui realizuoti buvo pasitelktas Lietuvos sporto komitetas ir LTOK, kurie netiesiogiai spaudė sportininkus laikytis patriotinės linijos. Galima numanyti, kad jų atsiribojimas nuo sovietinės sporto sistemos ne visada buvo savanoriškas. Net pats LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas tai netiesiogiai pripažįsta: „Kai kurie iš sportininkų kalbėjo, kad tai buvo prievarta. Iš tikrųjų ir dabar aš jaučiu tam tikrą nuoskaudą ir atsakomybę, kad galbūt tuo metu mes galėjome pasielgti kažkaip kitaip“²⁹.

Latviai ir estai sporte, kaip ir politikoje, šiuo atžvilgiu laikėsi nuosaikesnės pozicijos. Jų sportininkai su SSRS čempionatais ir rinktinėmis taip drastiškai ryšių nenutraukė ir dėl to per dvejus tarptautinės Lietuvos sporto izoliacijos metus sugebėjo išlaikyti ar net sustiprinti turėtas

___

²⁷ Urbonas Aloyzas. Olimpiniai žingsniai. Dešimtmetis olimpinėje šeimoje (1991–2001). Vilnius: Gairės, 2001, p. 99.

²⁸ Senn Alfred E. Power, Politics and the Olympic Games..., p. 235.

²⁹ 2004 m. spalio 15 d. A. Poviliūno interviu.