Toks pasirinkimas turi savo logiką ir yra pakankamai įžvalgus. Autorius leido mokslinei bendruomenei susipažinti su atliktu tyrimu, padaryti pirminius vertinimus ir kritines pastabas. Atsižvelgdamas į tai, istorikas galėjo koreguoti tam tikrus istorinio pasakojimo aspektus, sulaukusius pagrįstos kritikos. Kita vertus, laiko perspektyva leido kritiškai pažvelgti į monografijoje padarytas išvadas, išplėsti šaltinių bazę ir papildyti istoriografijos sąrašą.

Taigi A. Marcinkevičius disertacijoje apsibrėžė tikslą: „Išnagrinėti pasirinktais aspektais Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje raidos 1918–1940 m. tendencijas ir ypatumus“. Tikslo formuluotėje svarbiais žodžiais laikytini „pasirinktais aspektais“, nes, atsižvelgiant į ligšiolinės istoriografijos pasiekimus ir trokštant originalumo bei naujumo, reikėjo apibrėžti probleminį tyrimo lauką, daugiau dėmesio skirti mažiausiai tyrinėtiems aspektams, susikoncentruoti į pirminių šaltinių analizę.

A. Marcinkevičiaus „pasirinkti aspektai“ atsispindi pačioje disertacijos struktūroje ir dėstomojoje dalyje. Darbas susideda iš penkių skyrių.

Pirmajame atskleidžiama Lietuvos stačiatikių vyskupijos organizacinė struktūra ir jos pokyčiai 1918–1940 metais. Aptariamasis laikotarpis autoriaus buvo pagrįstai padalytas į du etapus. Pirmasis formaliai truko nuo 1918 iki 1923 metų. Jo išskirtinis bruožas tas, kad dėl Lietuvos ir Lenkijos teritorinio konflikto Lietuvos vyriausybė nepripažino Kaune veikiančios stačiatikių vadovybės, kuri buvo pavaldi Vilniuje rezidavusiam arkivyskupui Eleuterijui.

Antrajame etape (1923–1940) bent iš dalies pavyko stabilizuoti Stačiatikių Bažnyčios struktūrą išleidus „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios santykiams su Lietuvos vyriausybe normuoti laikinąsias taisykles“. Skyriuje taip pat analizuojamos iš esmės visos bažnyčios struktūrinės dalys: parapijų tinklas, dvasininkijos rengimas, mokymo programos, finansinė būklė ir taip toliau.

Antrajame disertacijos skyriuje nagrinėjamas gana įdomus, ypač svarbus politine prasme klausimas – savarankiškos Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje idėjos sklaida 1918–1939 metais. Stengiamasi išaiškinti, kodėl nepavyko nutraukti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pavaldumo Maskvos patriarchatui ir taip išvengti Sovietų Rusijos bandymų daryti įtaką vietos stačiatikiams. Autorius išskyrė keletą veiksnių, nulėmusių susidariusią padėtį: Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovybei pritrūko tarpusavio supratimo ir pažiūrų bendrumo; arkivyskupas Eleuterijus nepalaikė autokefališkumo principo ir liko lojalus Maskvos metropolitui Sergijui; patys Lietuvos stačiatikiai, paveikti rusų daugumos, nerėmė savarankiškumo idėjos.

Trečiajame skyriuje analizuojama Lietuvos stačiatikių vyskupijos materialioji padėtis 1918–1939 metais. Būtent šio klausimo analizė aiškiai parodė, kaip skyrėsi teisinė ir faktinė Stačiatikių Bažnyčios padėtis prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo – Bažnyčia neteko dalies savo pastatų ir žemių. Lietuvos vyriausybė nusavindavo ir išparduodavo sunykusių parapijų cerkves bei žemes. Katalikų Bažnyčia stengėsi atgauti dar XIX amžiuje cerkvėmis paverstas bažnyčias ir kitus statinius. Stačiatikių Bažnyčios atstovai bandė priešintis minėtam procesui organizuodami protestus, rašydami memorandumus ir kreipdamiesi į teismus. Lietuvos valstybė finansiškai rėmė tik dalį stačiatikių parapijų.

„Lietuvos stačiatikių draugijos 1924–1940 m.: bendruomenės visuomeninė ir organizacinė sklaida“ – toks yra ketvirtojo skyriaus pavadinimas. Jame autorius nagrinėja mažai istoriografijoje aptartas problemas. Stačiatikių visuomeninės draugijos buvo specifinė organizacinė kon-