Tai klausimas, į kurį atsakyti nėra labai paprasta. Jeigu sužymėtume visas Latvijos ir Lietuvos istoriografijų paraleles, tiesioginius istorikų kontaktus bei ryšius, galimas dalykas, dar net korektiškai neiškeltume klausimo. Čia fragmentiškai pažymėtas paraleles ir kontaktus tarp Latvijos ir Lietuvos istoriografijų vadiname bandymais. Jie nevirto Latvijos ir Lietuvos istoriografiją suartinančiu veiksniu ir solidžiu moksliniu procesu. Kokie veiksniai ir problemos stabdė šį procesą? Pirmiausia galima pažymėti, kad ryšiai tarp Latvijos ir Lietuvos tarpukariu buvo netvirti ne tik istorijos mokslo požiūriu, bet ir bendra gretimos šalies pažinimo prasme. Tarkime, Latvių enciklopedija 1927–1940 m. pasiekė raidę T (s. 1–21). Apie Lietuvą rašoma XII tome, kuriame apžvelgiama Lietuvos istorija, to meto politika, liaudies ūkis ir pan. Lietuviškoji enciklopedija, leista Kaune, iki 1940 m. spėjo pasiekti raidę J, taigi vienalaikio enciklopedinio Latvijos apibūdinimo Lietuvos visuomenė nepaliko. Nuo 1920 iki 1940 m. Latvijoje išleista 12 lietuvių autorių knygų. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje42. Taigi bendru požiūriu galima teigti, kad nepanašu, jog valstybiniu mastu ar, pavyzdžiui, plačiajai visuomenei būtų itin rūpėję gretimos šalies pasiekimai ir problemos (tarp jų ir istorijos mokslo). Šią problemą istorikai gali suprasti kaip visuomeninę, tik susiliečiančią su jų darbo praktika, bet neturinčią įrodomosios galios.

Reikia pasakyti, kad mažą dėmesį gretimos šalies mokslui (Latvijos ir Lietuvos istoriografijos ryšiams) tuo metu, kai prielaidos ryšiams atsirado, rodo ir kur kas svarbesni dalykai. Būtina pasakyti kelias pastabas dėl tarpukario istorijos metodologijos Latvijoje ir Lietuvoje. Kaip minėjome, dauguma Latvijos ir Lietuvos istorikų, dirbusių tarpukariu, studijas baigė Rusijos arba Vokietijos universitetuose. XIX a. pab. – XX a. pr. Europos istoriografijoje pamažu įsitvirtino pozityvizmas, tiksliau, vidinis pozityvizmas istoriografijoje, kuris istorijos moksliškumą sutapatino su filologine šaltinių kritika43. Jį reikia skirti nuo tos filosofinės pozityvizmo formos, kuria domėjosi didelis Latvijos mylėtojas J. Šliūpas.

Pažymėtina, kad XIX a. pabaigoje Europos akademinėje istoriografijoje pamažu įsitvirtino abejingas bet kokioms filosofinėms spekuliacijoms kruopštus istorinių šaltinių kritikos ir analizės darbas. Žinoma, spaudos draudimo apimtoje Lietuvoje arba Latvijos tautinio sąjūdžio (savotiškoje jaunalatvių antivokiškoje kultūrinėje akcijoje) įkarštyje europietiškos istoriografijos naujovės būtų buvusios pernelyg didelė prabanga. Istoriografija Latvijoje ir Lietuvoje tuo metu turėjo ne vieną, ne tik akademinį interesą, bet ilgainiui minėtos Europinės istoriografijos naujovės pasiekė ir Latviją bei Lietuvą. Tai daugiausia atsitiko tik tarpukariu, įkūrus nacionalinius tyrimų centrus.

Literatūroje, lyginant latvių ir lietuvių istoriografinius pasiekimus, yra rašoma, jog latviai pasižymėjo didesniu kritiškumu, į kurį juos stumtelėję protestantų tikėjimas, protestantizmo etika, dėl jos paplitęs polinkis į racionalumą, emocijų varžymas44. Šias išvadas galėtume papildyti. Kritiškumas istoriografijoje, matyt, susijęs ne tik su specifinėmis latvių mentaliteto savybėmis. Kaip minėjome, naujoji kritiškumo banga istoriografijoje vadinama vidinio pozityvizmo45 vardu, o viena reikšmingiausių šio judėjimo figūrų yra laikomas vokiečių istorikas
---

42 Lituanistika pasaulyje šiandien: darbai ir problemos [konferencijos medžiaga, 1997 metų liepos 1–2 d.] //
Pasaulio lituanistų bendrija. Atsakingasis redaktorius Bonifacas Stundžia. Vilnius, 1998, p. 95–102.

43 Latviai pozityvizmo autoritetų veikalus, šiuo atveju turint omenyje E. Bernheimą, išsivertė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

44 Butkus Z. Romantinė baltofilija Latvijos istoriografijoje // Lietuvos istorijos studijos. 1997, t. 4, p. 112.

45 Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996, p. 174.