Didelį susidomėjimą keldavo spaudos pranešimai iš teismo procesų, įžymių rusų advokatų, tokių kaip garsusis Fiodoras Plevako, kalbos. Advokatų kalbos buvo tarsi iškalbos pamokos, jomis žavėjosi Rusijos studentai, ne vien teisės fakultetų ir ne tik universitetų. Pamokos ir pradedantiems politikams, pirmiausia būsimiesiems parlamentarams. Mat žymiausi advokatai kalbėdavo ne vien teisėjams, bet ir publikai, tada gausiai lankančiai teismų posėdžius, kai juose būdavo nagrinėjamos sudėtingos, intriguojančios bylos9.

Parlamentuose geriausi oratoriai taip pat kreipdavosi faktiškai ne tik į savo kolegas, bet ir į piliečius už tautos atstovybės rūmų sienų. Kaip ir teismuose, dažnai svarbesnis būdavo ne betarpiškas oratoriaus pastangų rezultatas – ar išteisintas ginamasis, ar priimtas koks nors įstatymas, o tai, kokį įspūdį padarė kalba publikai teisme ar besidominčiai politika visuomenei. Žinoma, toks kreipimasis turėjo prasmę tik tuo atveju, kai apie parlamente vykstančius debatus ta visuomenė gaudavo pakankamai informacijos ir laikė juos reikšmingais. Lietuvoje, kaip jau minėjome, Steigiamojo Seimo posėdžių ištisinės stenogramos būdavo skelbiamos periodiniame leidinyje „Steigiamojo Seimo darbai“, kuris turėjo nemažai prenumeratorių, svarbiausius pasisakymus sutrumpinę spausdindavo ir komentuodavo laikraščiai. Tai rodė piliečių domėjimąsi pirmojo Nepriklausomos Lietuvos parlamento veikla. Panašiai, nors truputį mažiau, domėtasi ir kitų trijų eilinių, demokratiškai išrinktų seimų darbu.

Kitokia, deja, padėtis šiuo atžvilgiu nūdien Lietuvoje. To priežastys – ne jos politikų menkumas, dėl kurio, suprantama, gali būti įvairių nuomonių, ir ne socialistinės santvarkos paveldas. Lemia pirmiausia globalūs veiksniai. Pasaulinio garso šiuolaikinė lenkų sociologė Jadvyga Staniškis (Staniszkis) nurodo, kad posocialistinėse valstybėse vis labiau pasireiškia nuvalstybėjimo, nuvisuomenėjimo ir pagaliau – nupilietėjimo sindromas10. Kitaip tariant, miršta valstybė, visuomenė bei pilietiškumas, nors, beje, šis sindromas pasireiškia ir kapitalistiniuose Vakaruose. Parlamentų vaidmuo smunka ir mažėja visuomenės domėjimasis jų veikla, nes „pokomunistinėse šalyse vyriausybių likimas labiau priklauso nuo kapitalo rinkų ir jas tvarkančių transnacionalinių institucijų pasitikėjimo, nei nuo rinkėjų paramos. Todėl kiekvienas vyriausybių sprendimas yra apsvarstomas turint omenyje kaip į jį pažiūrės Vakarų elitas“11.

Grįžtant prie Nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo reikia pažymėti, kad jame, kaip jau matėme, nedaug tebuvo teisininkų. Didžiausias atstovų skaičiumi, turintis absoliučią daugumą (59 vietos iš 112) krikščioniškasis blokas

______________________________

9 Žr. plačiau: Судебные речи известных русских юристов. Москва, 1958, с. 14–15.

10 J. Staniszkis. Postkomunizm. Próba opisu. Gdańsk, 2001, s. 145.

11 J. Staniszkis. Op. cit., s. 252.