Vizualika šiame filme ne visuomet atlieka garso iliustracijos paskirtį. Dokumentiniame filme aptiksime ne vieną atvejį, kai vaizdų sekos funkcija – provokacinė³⁷. Pavyzdžiui, antkapis su užrašu „Butrimas Vladas 1902–1951, sūnus Vitas 1946–1958“ ir greta esantis paminklas su jame iškaltais žodžiais: „Butrym Bronislaw ur-1905 r. zm – 1957 r.“ iškalbingai byloja apie sudėtingus tautinės identifikacijos XX a. pirmojoje pusėje procesus.

Su prieš tai minėtu dokumentiniu filmu šią juostą sieja „patikimi“ komentatoriai (t. y. specialistai: istorikai A. Bubnys, A. Bumblauskas, rašytojas ir kultūrologas Č. Milošas), ikonografinės medžiagos gausa. Skiria ne tik tema ir struktūrinė sąranga. Atrasime visus požymius, kurie leistų šią audiovizualinę istoriją apibūdinti kaip novatorišką (pateikiamas mokslinis atradimas, leidžiantis XX a. lenkų ir lietuvių santykių istoriją matyti ne vien kaip prieštaravimų virtinę, bet ir veikimą išvien), aktualią (ypač vyresnės kartos lietuvių istorinėje sąmonėje tebegajus lenko kaip „amžinojo priešo“ vaizdinys³⁸), įdomią, nes yra sensacijos elementų (ypatingajame archyve aptikta byla, kurioje akivaizdūs lietuvių ir lenkų partizanų bendradarbiavimo „pėdsakai“), nevienareikšmę (istorija, kaip diskursas apie praeitį, negali būti baigtinė, nes ją, kaip matome šiame filme, sąlygoja besikeičiančios mūsų pačių vertybinės nuostatos ir moksliniai atradimai). Specialistų lūpose nuskamba ir istorijos daugiaperspektyvumo idėja. Č. Milošas ir A. Bumblauskas nemažai dėmesio skiria Vilniui ir Vilniaus krašto klausimui kaip savotiškam Gordijo mazgui, kuriame susikoncentruoja visos Lenkijos ir Lietuvos santykių problemos. Nobelio premijos laureatas Vilniaus klausimą sieja su daugiaperspektyvaus tikrovės matymo stoka – nepastebimi kitų tautų interesai, nesuvokiama, kad egzistavo ir tebeegzistuoja daug Vilniaus miestų, daug Vilniaus miesto istorijų.

Filmas „neperkrautas“ faktais – pateikiami svarbiausi ir turbūt daugeliui Lietuvos piliečių žinomi įvykiai (Lietuvos ir Lenkijos unija, Vilniaus krašto okupacija, Ribbentropo-Molotovo paktas, Antrasis pasaulinis karas ir Lenkijos bei Lietuvos likimai), kurie naujai interpretuojami nepateikiant vienareikšmio atsakymo. Tai leistų filmą priskirti labiau ne prie faktografinės, bet prie probleminės istorijos grupės, pastarąją suprantant kaip keliančią problemas, akcentuojančią šiandienos komplikuotą santykį su praeitimi, demonstruojančią kritinį diskursą.

3.3. Filmas kaip etinių vertybių legitimacija

1990 m. išvydęs pasaulį dokumentinis filmas „Karlagas – mirties žemė“ reprezentuoja juostas, sukurtas Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais gausiai vykdytų ekspedicijų į tremties bei kalėjimo vietas medžiagos pagrindu³⁹. Filmas pradedamas egzotiškos

___

37 Vizualinės provokacijos sąvoka siekiama apibrėžti tokią vaizdų komunikacinę funkciją, kurią įgyvendinant žiūrovas yra skatinamas savarankiškai analizuoti ir aiškinti istorinę informaciją. Anot vokiečių istorijos didaktikų, istorinė informacija turi provokuoti žmogų domėtis istorija, ją analizuoti, kelti klausimus ir suvokti savo poziciją svarstomo objekto atžvilgiu. Tai pasiekiama ne tik istorinei sąmonei aktualiais tyrimais, bet ir specifiniais jų perteikimo būdais. Tokia provokatyvi istorijos rekonstrukcija įmanoma ne demonstruojant paruoštą medžiagą, o pateikiant „atvirą“ kritinei analizei ir interpretacijai istorinę informaciją. Žr. Pandel H. J. Das geschichtsdidaktische Medium zwischen Quelle und Geschichtsdarstellung // Handbuch Medien im Geschichtsunterricht, S. 24–26.

38 A. Bumblauskas priešišką lietuvių santykį su lenkais aiškina pas mus tebegaja tradicine istorine sąmone, ištakomis siekiančia prieškario Lietuvą, kai buvo generuojamas diskursas apie tris amžinus Lietuvos priešus: Rusiją, Vokietiją ir Lenkiją. Šis filmas – tai puikus šio mito (bent jau lenkiškosios jo dalies) dekonstravimo pavyzdys.

39 Scen. aut. H. Paulauskas, rež. V. Gruodis, op.
R. Leipus, LRT, 1990.