Išvados

XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios Rusijos bajorijos istorijai skirta nemažai dėmesio. Kol kas bene daugiausia šioje srityje padarė tarybinė istoriografija. Jos įnašas – ne tik marksistinei mokyklai būdingų klausimų, tokių kaip klasių kova, ekonominės ir socialinės formacijos tyrinėjimas, bet ir politinė aukštuomenės luomo istorija. Tačiau istorikams kelti naujas problemas erdvės visada pakanka. Be abejo, nauji tyrinėjimai padėtų praplėsti mūsų supratimą apie Rusijos imperijos bajorijos luomą. Nedaug tyrinėta bajorijos, kaip socialinės bendruomenės, pasaulėžiūra, kultūrinė veikla, politinis mentalitetas.

Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo ir kitų svarbių Aleksandro II laikų reformų Rusijos imperija pradėjo žengti unifikacijos ir modernėjimo link. Rusų aukštuomenė prarado dalį savo privilegijų, suteikiančių jai pirmaujančią vietą visuomenėje. Bajorija kaip politinis veiksnys Rusijos valstybėje iki 1905 m. turėjo labai ribotas galimybes reikštis politiškai. Privilegijos, kurias ji turėjo, nebuvo politinės, todėl teko naudotis įvairiais netiesioginiais būdais, norint išreikšti savo poziciją. Labiausiai bajorijos politinis individualumas reiškėsi per decentralizuotą luominę organizaciją ir žemietijas. XIX a. antrojoje pusėje bajorija jau nebuvo vienintelis luomas, telkiantis įvairių pažiūrų politinius veikėjus. Aukštuomenė pamažu praranda savo pozicijas biurokratijos aparate. Norėdama išsaugoti savo padėtį, ji nusprendžia dar glaudžiau bendradarbiauti su patvaldyste.

Svarbiausiu politiniu Rusijos bajorijos siekiu 1861–1904 m. buvo bandymas veikti valstybės politiką siūlant imperatoriams sušaukti bendravalstybinio masto bajorų ar žemietijų instituciją, kuri galėtų tapti patariamuoju organu dėl svarbiausių luominių ar vietos savivaldos klausimų, geriausiu atveju net daryti įtaką vyriausybės sprendimams. Imperatoriui ir patvaldystės šalininkams tokie pasiūlymai buvo nepriimtini, nes grėsė jų valdžios apribojimu. Todėl tik 1896 m., Nikolajui II sutikus ir valdžiai akylai prižiūrint, atsirado „Bajorų vadovų pasitarimas“, turintis ribotą kompetenciją patarinėti luominiais klausimais.