| "buržuazinės ideologijos atgyvenomis", bandė jį "perauklėti". Pagaliau numojo ranka į atkakliai nepasiduodančio "perauklėjimui" intelektualo Jurgio Ordos kvalifikaciją ir 1949 m. gruodžio mėn. atleido jį iš darbo. Ilgokai Jurgis Orda niekur negalėjo įsidarbinti. Pagaliau jam pavyko įsitaisyti LTSR MA Istorijos instituto istorijos ir etnografijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu: institutui ir jo darbuotojams rinko, dešifravo, perrašinėjo ir vertė senuosius archyvinius dokumentus. Ujamas ir skurde gyveno Vilniuje, atsisakydamas viliojančių Lenkijos mokslo institucijų siūlymų persikelti į Lenkiją.
Pagaliau kiek pasikeitus politinėms aplinkybėms bei Lietuvos valstybinių archyvų sistemos vadovybei, nuo 1958 m. gegužės 1 d. vėl pakviečiamas dirbti į Lietuvos centrinį valstybinį istorijos archyvą vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia jis ir dirbo iki mirties (1972 m. birželio 6 d.).
Kodėl šitą žmogų vadiname Lietuvos istoriku, kur yra jo nuopelnai Lietuvos istorijos mokslui? Čia paminėtini trys aspektai: 1) praktinė mokslinė veikla, 2) istorijos šaltinių publikacijos, 3) istorijos mokslo veikalai.
Kalbėdami apie praktinę mokslinę veiklą, turime mintyje Jurgio Ordos tiesioginį darbą valstybiniuose archyvuose. Archyve bene kiekvienam žmogui neretai tenka dirbti gana įvairius darbus, kartais neatitinkančius kvalifikacijos. Taip teko dirbti ir Jurgiui Ordai. Bet kai darbas archyve normaliai sutvarkytas, didžiumą darbo laiko kiekvienam tenka dirbti maždaug pagal kvalifikaciją. Tad jam dažniausia būdavo pavedami darbai, kuriems reikėjo gana aukštos kvalifikacijos. Paprastai tekdavo tvarkyti gana sudėtingus kilmės, kalbų bei paleografinės situacijos prasme archyvinius fondus. Ir bene vaisingiausias tokio darbo laikotarpis prasidėjo maždaug po 1962 metų, kai pradėjo nykti kasdienė įkyri nemokšiška darbo kontrolė, kai pasikeitė archyvo direktorius (pagaliau juo tapo vietinės kilmės žmogus, išmanantis Lietuvos istoriją), kai jau galima buvo dirbti šiek tiek kūrybiškiau, bent ne taip verčiant skubėti. Nors ir tada dar toli gražu ne viskas sklandžiai vyko, visko dar pasitaikydavo. Ir ypač jį žeidė administracijos siekimas skubėti, forsuoti fondų tvarkymą. Jis mėgo pasikrapštyti. Tuo metu jis su kitais tvarkė nemaža sudėtingų archyvinių fondų. Archyvo raštinės archyve, fondų tvarkymo bei priežiūros bylose išsibarstę daug jo surašytų įvairių pažymų, kuriose yra surinkta ir susisteminta vertingos informacijos ir šiaip pastebėjimų. Visa tai šiaip jau beveik nepastebimas, bet vertingas įnašas - archyvinės medžiagos pirminis teikimas mokslo aparatui ar bent jau prielaidų tam sudarymas. Apskritai tai nelabai dėkinga istoriko darbo sfera, nes ji nematoma, lyg ir nevieša. Kartu su juo dirbdami, atitinkamas kvalifikacijas įgijo ar pasitobulino nemaža to archyvo darbuotojų bei jo fonduose informacijos ieš- |
dizainas ir programavimas giriaus