Analogiškai ne vis vien, kuria kalba parašytas tekstas. Kiekviena kalba (taip pat ir raštų) turi savo prigimtinę (struktūrinę) specifiką ir savo ypatingą istoriją. Kalbų galima nepaisyti, kai kalbama ne apie meninius tekstus, kai kalbama apie tekstų ideologiją (bet ir tuo atveju dažnai būna skirtinga tų tekstų socialinė funkcija), tačiau negalima neatsižvelgti į kalbą, kai svarstomos stilistikos ar poetikos problemos. Todėl teisingiausias kelias turbūt būtų toks: įvairiakalbių tekstų neizoliuoti, bet jų ir neniveliuoti.
Be to, bendrieji ir specialūs tyrinėjimai neturėtų vieni nuo kitų atitrūkti. Konkrečiausia tiesa atskleidžiama specialiai tyrinėjant. O juo bendresnis tyrinėjimas - juo tiesa darosi abstraktesnė. Todėl ir į visą lietuvių literatūros istoriją, pavyzdžiui, iš lotyniškosios literatūros tyrinėjimų pateks tiktai pagrindiniai dalykai, svarbiausios išvados, kurios dar labiau suabstraktės patekusios į visą lietuvių kultūros istoriją, kurioje, be literatūros, teks apžvelgti visas kitas kultūros sritis. Taigi, mano manymu, reikalingi ir specialūs kitakalbės literatūros tyrinėjimai, ir kitakalbių literatūrų istorijos, atskleidžiančios tų literatūrų specifiką ir jų savitą istorinį kelią Lietuvos ir lietuvių kultūroje. Vieną panašų darbą jau turime - tai neseniai apsvarstyta Leono Gineičio knyga "Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra", kur istoriškai apžvelgiama visa ir visokia (taigi ir vokiečių kalba parašyta) Mažosios Lietuvos raštija.
Literatūros istorijos, kuriose stengiamasi aprėpti ir įvertinti literatūros visumą ir nužymėti jos istorinį kelią, neišvengiamai atsilieka nuo specialiųjų tyrinėjimų ne tik dėl savo ypatingo pobūdžio ir paskirties, bet ir dėl to, kad dažnai skiriasi literatūros istoriko ir specialios problemos tyrinėtojo požiūriai, ir literatūros istorikas sąmoningai ignoruoja specialisto idėjas. Įtampa tarp vienų ir kitų visados buvo, yra ir bus, bet toji įtampa turbūt ir skatina mūsų supratimo dinamiką.
IV. Objekto kitimo problema Iki šiol literatūros istorijos rašomos taip, kad parodytų, kaip iš raštijos išsilukštena literatūra arba iš literatūros - grožinė literatūra. Todėl svarbu nustatyti ribą, nuo kurios prasideda nenutrūkstantis grožinės literatūros funkcionavimas. Nuo tos ribos literatūros objektas ima smulkėti: dėmesio centre atsiduria grožinė literatūra, o kita raštija pasitraukia į periferiją, sudarydama grožinės literatūros foną, jos kultūrinį kontekstą. Nuo tos ribos ima šlyti ir literatūros periodizavimo principai, tikę ankstesnei literatūrai. Imama mąstyti apie literatūrą nuo Donelaičio iki Baranausko, nuo Baranausko iki Maironio, nuo Maironio iki Binkio ir t. t. |
dizainas ir programavimas giriaus