Šie procesai sukūrė precedentą – septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje sovietinė valdžia viešai iš dalies pripažino egzistuojant savilaidos reiškinį. Valdžia ne tik negalėjo nutylėti šio savilaidos fakto, bet netgi, siekdama duoti jai atkirtį, negalėjo išvengti ir naujojo termino. 1969 m. centrinių Maskvos leidinių („Oktyabr“, „Novyj mir“, „Molodoy kommunist“) publikacijose buvo paminėtas terminas „ńąģčēäąņ“. Tais ir vėlesniais metais terminas oficialiojoje spaudoje minėtas tik pavieniais atvejais16, tačiau net ir tai rodė išskirtinį valdžios dėmesį naujajam reiškiniui. 1983 m. išleistame Nikolajaus Jakovlevo propagandiniame veikale „CŽV prieš TSRS“ irgi užsimenama apie savilaidos reiškinį. Kaip paprastai oficialiojoje spaudoje, terminas „ńąģčēäąņ“ visame tekste vartotas kabutėse, taip bandant sumenkinti šį reiškinį. N. Jakovlevas pateikė tipišką savilaidos kontrvertinimą, kuriuo sovietinė valdžia rėmėsi bandydama kovoti su šiuo reiškiniu šalies viduje ir užsienyje. Savilaida visų pirma buvo siejama su disidentais akcentuojant, kad tai yra grynai Vakarų šalių kontržvalgybos inspiruota ir gausiai remiama pavienių asmenų antisovietinė veikla, o savilaidiniai, be valdžios leidimo spausdinami kūriniai neturi jokios išliekamosios vertės (jie vadinti ir nelegaliais paskviliais ar net „artimo pornografijai šlykštaus politinio turinio“ leidiniais)17 . Prie savilaidos N. Jakovlevas demonstratyviai priskyrė ir Antrojo pasaulinio karo metais nacistų fronto užnugaryje platintus propagandinius lapelius18. Taip valdžia tarsi viešai deklaravo savo vienprasmišką poziciją savilaidos atžvilgiu: valdžios sprendimu ji bet kada galėjo būti vertinama ir baudžiama kaip antisovietinė politinė veikla.

Įdomus fenomenas šeštojo dešimtmečio pabaigoje susiklostė ir sovietinių represinių institucijų leksikone. Iki tol pogrindinę spaudą įvardijusioje „nelegalia antitarybine literatūra“ sovietinio saugumo dokumentacijoje tuo metu atsirado ir neologizmai „ńąģčēäąņ“ bei „ńąģčēäąņīāńźą˙ ėčņåšąņóšą“. Veiklą fiksuojančiuose dokumentuose terminas „ńąģčēäąņ“, kaip ir sovietinėje spaudoje, buvo dažniausiai vartojamas kalbant apie Rusijos žmogaus teisių judėjimą. Pavyzdžiui, perdavus teismui disidentų, dalyvavusių 1968 m. rugpjūčio 25 d. demonstracijoje Maskvoje prieš invaziją į Čekoslovakiją, bylą, saugumo komiteto pirmininkas Jurijus Andropovas pranešė komunistų partijos centro komitetui, kad „Petras Jakyras ir Pavlas Litvinovas buvo aktyviausi vadinamosios „savilaidos“ veikėjai“, o Vadimas Delone dar 1967–1968 m. Novosibirske „pradėjo leisti „savilaidos“ literatūrą“19. Šis terminas saugumo dokumentacijoje itin plačiai vartotas aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nors tarsi apsidraudžiant prieš jį dažniausiai buvo rašomas „vadinamasis“. Sprendžiant iš Vladimiro Bukovskio surinktos ir paskelbtos archyvinės medžiagos, terminas „ńąģčēäąņ“ sovietinio saugumo dokumentuo-

---

 15 Pospielovsky D. From Gosizdat to Samizdat and Tamizdat // Canadian Slavonic Papers. 1978, vol. 20 (1), p. 52.

 16 Telesin J. Inside „Samizdat“ // Encounter. 1973, no 40 (2), p. 33.

17 Jakovlevas N. CŽV prieš TSRS. Vilnius, 1983,
p. 158–159.

 18 Ibid., p. 164.

 19 1968 09 20 ēąļčńźą ļšåäńåäąņåė˙ ŹĆĮ ļšč Ńīāåņå Ģčķčńņšīā ŃŃŃŠ Ž. Ąķäšīļīāą ā ÖŹ ŹĻŃŃ //
Soviet Archives, collected by Vladimir Bukovsky. [žiūrėta 2004 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://psi.ece.jhu.edu/~kaplan/IRUSS/BUK/GBARC/buk.html>