Juk istorikams, iš anksto turintiems paruoštus atsakymus, net nekilo klausimas, kam Vokiečių ordinui reikėjo belaisvio Kęstučio, kokia buvo prasmė jį kalinti?

Ne tik istoriografijoje Kęstutis tradiciškai vaizduojamas kovotoju už Lietuvą, tautos laisvę. Narsusis Kęstutis tapo įkvepiančiu lietuvių kovų už nepriklausomybę simboliu, nors per visą savo audringą gyvenimą nelaimėjo nė vieno didesnio mūšio prieš vokiečius. Šiuo požiūriu jis nė iš tolo negali prilygti didžiųjų XIII a. pergalių karvedžiams. Karžygio Kęstučio portreto tikroviškumui pagrindą suteikė gausybė kryžiuočių ir lietuvių kovų, kuriomis mirga Vokiečių ordino kronikos. Bet klausdamas savęs, ar Kęstučio vykdyta politika buvo pavojinga Vokiečių ordinui, gaunu paradoksą: Kęstučio politika Ordinui nebuvo pavojinga26.

Kęstučio politika. Algirdo ir Kęstučio viešpatavimą Vakarų fronte žymėjo intensyvios kovos su Vokiečių ordinu. Šioms kovoms nebuvo matyti nei galo, nei krašto. Anot A. Kučinsko, „gaunamas gana šiurpus ir liūdnas, bet monotoniškas vaizdas“27. Ar šios kovos buvo virtusios tragiška rutina, kur pagrindiniai herojai veikia lyg lėlės, tampomos už siūlų nematomo likimo, ar, – o jeigu taip, tai kiek, – jos buvo sąlygotos pagrindinių žaidėjų? Mėginant aiškintis šiuos klausimus būtina turėti omenyje pagrindinių oponentų tikslus. Vokiečių ordino vadovybė, be abejo, siekė užkariauti Lietuvą, o šios šalies valdovai – neužleisti nė pėdos savo teritorijos. Vokiečių ordino politikos Lietuvos atžvilgiu pagrindinė priemonė buvo karas. Kęstučio laikais karas taip pat tapo svarbiausia Lietuvos kontrpriemone. Bet ar tai buvo vienintelė išeitis? Tiek ankstyvesnė, tiek vėlyvesnė Lietuvos istorija rodo, kad ne. Gedimino pastangos priimti krikščionybę liudija, kad jam Lietuvos krikšto klausimas buvo prioritetinis. Pati iniciatyva priimti krikštą 1323–1324 m. buvo kilusi iš Lietuvos. Tuo tarpu Gedimino sūnų – Algirdo ir Kęstučio – valdymo laikotarpiu matome šios jų tėvo politinės linijos nuosmukį. Tiesa, vadinamųjų bandymų priimti krikštą buvo kur kas daugiau (1349, 1351, 1358, 1373 m.), tačiau jie, palyginti su Gedimino projektu, tebuvo ne visai rimtos improvizacijos. Dauguma jų atsirado ne Lietuvos valdovų iniciatyva ir nė vienas nebuvo rimtai įgyvendinamas. Gediminas sukūrė Lietuvos didvalstybę, tačiau jis savo valdžia nesipuikavo prieš kolegas, kitų Europos šalių valdovus. Jo pastangos atskleidžia Lietuvos modernizavimo programą: priimti krikščionybę, kviestis kolonistus – kvalifikuotą darbo jėgą, sudaryti geras sąlygas prekybai bei amatams ir t. t., ir pan. Algirdo ir Kęstučio tarptautinio lygio pareiškimuose girdime: grąžinkite žemes nuo Priegliaus iki Dauguvos, iškelkite Ordiną į stepes kovoti su totoriais, visa Rusia turi priklausyti lietuviams! Algirdas ir Kęstutis savo krikšto kainą tiek užkėlė, jog ima rodytis, kad Vakarų Europai, o ne Lietuvai, labiau reikėjo Lietuvos krikšto. Turbūt neatsitiktinai po tokių pareiškimų imperatorius Karolis IV daugiau nesidomėjo Lietuvos christianizacija, lyg būtų pasakęs: „žinokitės patys sau, mylimiesiems Vokiečių ordino broliams darbo dar yra į valias“. Nepripažįstanti kompromisų, kietakaktė Lietuvos valdovų laikysena stiprino moralinį Vokiečių ordino egzistencijos pagrindą, jo misijos – kovos su pagonimis – reikalingumas buvo patvirtintas Lietuvos valdovų vykdyta politika. Gedimino krikšto pastangoms suardyti Ordinas buvo priverstas

___________________________________________________

26 Reikia pažymėti, kad prielaidų kritiškam požiūriui į Kęstučio ir Algirdo veiklą jau buvo atsiradę Nepriklausomoje Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šiuo požiūriu ypač vertinga Pauliaus Šležo studija „Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais“ // Tiesos Kelias, 12, 1932, p. 781–794. Tačiau tuo metu viršų paėmė ultrapatriotinė linija, kuriai Kęstutis – kultinė asmenybė. Vien ko vertas A. Kučinsko veikalo pavadinimas – Kęstutis lietuvių tautos gynėjas.

27 Kučinskas A. Kęstutis, p. 43.