Dabartinis kultūrinės istorijos iškilimas nėra pirmas kartas istoriografijos istorijoje, kai kultūrinė istorija prisiima opozicijos vaidmenį vyraujančios srovės (angl. mainstream) atžvilgiu. Šiuolaikinė ar naujoji kultūrinė istorija yra atsvara ar heterodoksija socialinei istorijai.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ji buvo atsvara ar opozicija tais laikais vyravusiai politinei-diplomatinei istoriografijai. Ryškiausi šios senosios kultūrinės istorijos paminklai yra šveicarų istoriko Jacobo Burckhardto (1818–1897) kultūros istorijos veikalai (garsioji Renesanso kultūra Italijoje (1860)) bei keturių tomų Graikų kultūros istorija (1898–1902) ir vokiečių istoriko Karlo Lamprechto (1856–1915) dvylikatomė Vokiečių istorija (Deutsche Geschichte, 1891–1909). Iš daugelio kitų „senųjų“ kultūros istorikų18 juos išskiriame dar ir todėl, kad jie stengėsi reflektuoti savo istoriografinę praktiką, daugiau ar mažiau eksplicitiškai apibrėždami kultūros istorijos koncepciją19.
J. Burckhardtas kultūrą suprato kaip „visą sumą tų dvasios reiškinių, kurie vyksta spontaniškai ir nekelia jokių universalaus prievartinio galiojimo pretenzijų (keine universale Zwangsgeltung in Anspruch nehmen)“20. Prievartinio galiojimo pretenzijų nebuvimu kultūra skiriasi nuo kitų dviejų istorijos „potencijų“ – religijos ir valstybės. Dėl „prievartinio galiojimo“ pretenzijų kultūros santykiai su kitomis istorijos „potencijomis“ yra konfliktiški.
J. Burckhardtas aptaria šešis istorijos potencijų tarpusavio santykius, kuriuos vadina „sąlygotumais“: 1) valstybė sąlygoja kultūrą, 2) religija sąlygoja kultūrą, 3) religija sąlygoja
valstybę, 4) kultūra sąlygoja valstybę, 5) valstybė sąlygoja religiją, 6) kultūra sąlygoja religiją. Mažose valstybėse labiau tikėtini 6) ir 4) sąlygotumai, o didelėse valstybėse vyrauja pirmasis sąlygotumas, kuris nepalankus kultūrai, kadangi „valdžia pati savaime yra blogis“ (die Macht an sich böse ist)21. Šie J. Burckhardto teiginiai buvo nukreipti prieš vyraujančią istorinę istoriografiją, kuri pagrindiniu istorijos turiniu laikė didvalstybių kovą dėl hegemonijos. Abu svarbiausi J. Burckhardto kultūros istorijos veikalai skirti istorijos epochoms, kai smulkių valstybių (Senovės Graikijos polių ir Renesanso laikų Italijos miestų-valstybių) terpėje kultūra (tiksliau: „Vakarų kultūra“) pasiekė didžiausių aukštumų, sukurdama savo „klasikinius“ paminklus.
___
17 Žr.: Rüsen J. Grundzüge einer Historik. Bd. 1. Historische Vernunft: die Grundlagen der Geschichtswissenschaft. Göttingen: Vandenhoeck&Ruprecht, 1983, S. 29.
18 Jiems priklauso Kurtas Breysigas, Georgas Steinhausenas, Eberhardas Gotheinas, Friedrichas Woltersas, Johanas Huizinga ir, žinoma, „mūsų“ Levas Karsavinas su savo „Europos kultūros istorija“. Žr.: Haas S. Historische Kulturforschung in Deutschland 1880–1930. Geschichtswissenschaft zwischen Synthese und Pluralität. Köln: Böhlau Verlag, 1994. Ankstyvosios (iki 1800 m.) kultūros istoriografijos apybraižą žr.: Burke P. Varieties of Cultural History.
19 Žr.: Burckhardt J. Weltgeschichtliche Bertrachtungen. Historische Fragmente. Leipzig: Dieterich’sche Verlagsbuchhandlung, 1985; Lamprecht K. Alternative zu Ranke. Schriften zur Geschichtstheorrie. Leipzig: Reclam, 1988.
20 Burckhardt J. Weltgeschichtliche Betrachtungen. Historische Fragmente, S. 66.
21 Ibidem, S. 46.Ithaca, New York: Cornell UP, 1997, p. 1–22. |
dizainas ir programavimas giriaus