| kiai, įvairios kompromiso formos, stabiliai tęsėsi daugiau nei tris dešimtmečius. Aišku, atšilimo sąvoka buvo labai sąlyginė – nors ir atsisakyta dalies totalitarizmo požymių, bent jau autoritarizmu šią sovietinės santvarkos stadiją, išlikusią stabilią visą šį laiką, įvardyti galima. Mes ją vadiname to meto sąvoka – „brandžiu socializmu“. Jame šviesias mokslo ir kūrybos akimirkas kartkartėmis keitė ne tik sovietiniai paradai, bet ir žymiai liūdnesni dalykai – disertacijų sustabdymai, katedrų išvaikymai, net paslaptingos, su KGB veikla siejamos mirtys. Nors sistemai priešinamasi ne tik kūryba, bet kartais ir disidentine veikla, vis dėlto tik 1988 m. Atgimimas ir 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimas nušlavė šią santvarką.
Universitete nuo sovietinės epochos pradžios buvo diegiamos įvairių komunistinių švenčių ir jubiliejų tradicijos, nustumiamos, užmirštamos tikrosios akademinės tradicijos ir bendruomenei tikrai reikšmingos sukaktys. Pavyzdžiui, 1948 m. minimas VLKJS 30-metis21 , o 1954 m. neleidžiama paminėti universiteto įkūrimo 375-ųjų metinių22 motyvuojant, kad jėzuitai įkūrę ne universitetą, o tik akademiją. Buvo duodama aiškiai suprasti, kad negalima įkūrimo senumu – dviem šimtais metų lenkti Maskvos universitetą, 1955 m. ketinusį švęsti 200 metų jubiliejų. Todėl buvo siūloma Vilniaus universiteto įkūrimo metais laikyti 1803-iuosius, kada Lietuvą prijungus prie Rusijos, šioje buvo įvykdyta aukštojo mokslo reforma, o Vilniaus universitetas ir jo statutas tapo pavyzdžiu tiek Maskvos, tiek tuo metu kuriamiems naujiems Rusijos imperijos universitetams. Vis dėlto šis siūlymas buvo dar pakankamai „kultūringas“ – bent jau nebuvo atmetama XIX a. pirmojo trečdalio Vilniaus universiteto istorija. Radikalesni stalininiai žvilgsniai siūlė prisiminti XIX–XX amžių sandūroje Vilniaus universiteto pastatuose veikusios gimnazijos auklėtinį, KGB „krikštatėvį“ Feliksą Dzeržinskį ir pavadinti universitetą jo vardu. Nugalėjo švelnesnis požiūris – Vilniaus universitetas 1955 m. pavadintas kito bolševikų veikėjo, labiau su Lietuva susijusio, bet ne itin kuo nusipelniusio Vilniaus universitetui, Vinco Kapsuko vardu.
Antra vertus, tais pačiais 1955 m. prisimenamas Adomas Mickevičius. Jo mirties šimtmečio proga atidengiama atminimo lenta23. Sunku šiandien pasakyti, ar tai buvo senojo Vilniaus universiteto, ar tik dekabristų, su kuriais bičiuliavosi poetas, prisiminimas. Tik žinome, kad apeliuojant į minėtą Maskvos universiteto 200 metų sukaktį 1955 m., 1956-aisiais, po dešimtmečio pauzės kultūroje, pasirodė kukli, regis, 1954 m. sukakčiai rengta Vilniaus universiteto istorija24. Šiame veikale matyti visa komunistinės istoriografijos esmė: kultūra aiškinama tik klasių kova, mokslo ir kultūros reiškiniai mechaniškai skaidomi į pažangius ir reakcinius, reakcija laikomi visi Viduramžiai ir Jėzuitų ordinas, aukštinamas Šviečiamasis amžius ir, žinoma, „šviesiausias“ žmonijos tarpsnis – komunizmas. Nors po truputi mažėjo ideologinų klišių, tokia koncepcija išliko ir visose vėlesnėse sovietmečiu pasirodžiusiose universiteto istorijose.
Tiesa, dar 1947 m. leista pompastiškai paminėti Martyno Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 400-metį. Bet reikia turėti galvoje, kad kaip tik tuo metu sovietų tyrinėtojas P. I. Kušneris ieškojo lietuvių kalbos vartojimo Prūsijoje ribų ir jas surado beveik prie Aistmarių25. Tai
___
21 Alma Mater Vilnensis..., p. 104, il. 118.
22 Žr.: Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius, 1994, p. 286.
23 Alma Mater Vilnensis..., p. 106, il. 121.
24 Vladimirovas L., Jablonskis K., Jurginis J., Bulavas J. Vilniaus universitetas. Vilnius, 1956.
25 Kušner P. I. (Knyšev). Etničeskoe prošloe jugo-vostočnoj Pribaltiki: Opyt istoričeskogo izučenija etničeskoi teritorii. Moskva, 1951 (2. leid. – Vilnius, 1991). |
dizainas ir programavimas giriaus