Istorijos darbų vertę lemia kvalifikuotas laiko atžvilgiu nutolusių praeities dalykų atskleidimas. Kitaip tariant, istorikų tyrinėjimuose ieškome praeities tikroviškumo, to, kas atveria istorijos būtį. Tačiau taip pat gerai žinome, kad tie patys istoriniai faktai byloja mums skirtingas savo esmes priklausomai nuo tyrėjo prielaidų. Ar pakanka metodinio prielaidų patikrinimo istorijos teiginiams verifikuoti? Teigiamas atsakymas reikštų, jog metodologinis rūpestis yra esminis istoriko darbe. Patikimų metodų tinkamas taikymas yra ne tik būtina sąlyga istorinei tiesai pažinti, bet ir nulemia istoriją kaip mokslą. Pavyzdžiui, kritinio istorijos tyrinėjimo metodo reikšmė kognityviam aktui yra akivaizdi. Tačiau, pripažindami istorijos teiginių kognityvų turinį kaip tam tikrą racionalumo atvejį, ar ne skubotai priskiriame istoriją prie objektyviųjų mokslų, ar teisėtai iš jos reikalaujame vien tik "mokslinio požiūrio"? Kadangi mokslas formuoja dėsnius arba būtinas taisykles, tai istorijos objektai - praeities faktai ir procesai - turi paklusti normatyvinei schemai bent jau metodiškai patikimomis prielaidomis. Tada protas, disponuodamas objektais, suteikia jiems prasmę, kurios jie iki "mokslinio požiūrio" neturėjo. Istorinė tikrovė išnyksta viską nulemiančiam prote ir yra ne racionalumo, bet tipiško racionalizmo atvejis.
Istorijos moksle nuolat susiduria dvi koncepcijos: fakto ir struktūros. Pirmoji pirmenybę teikia istoriniam faktui kaip empirinei medžiagai, o antra į istoriją žvelgia kaip į struktūrų ir sistemų kaitą. Empirizmas iš pradžių nori žinoti, kas įvyko, ir vėliau aprašyti bei apibendrinti duomenis, atsisakydamas istorijos modelių svarstymo. Pripažindamas įvykių atsitiktinumą, empirinis mąstymas remiasi "metodologine nekaltybe". Struktūrų istorikai atviriau pretenduoja į istorijos dėsnių, neišvengiamo jos proceso pažinimą. Jei istorijos eiga yra teleologinė ar net progresyvi (nors akivaizdu, kad tai neįrodoma metafizinė prielaida), nebestebina ir futurologinės vizijos.
Nepaisant fakto ir struktūros dilemos, abi šias istoriografines sroves suartina racionalusis tikėjimas galimybe pažinti istoriją, anot L. Ranke, "kaip buvo iš tikrųjų" arba netgi iliuzija, jog istorinis procesas gali būti |
dizainas ir programavimas giriaus