Vytauto grąžinimas į Lietuvą 1392 m. dar nebuvęs Lietuvos valstybės atkūrimas, bet Vytauto pergalės rusų žemėse, imperijos ir popiežiaus parama kovojant prieš kryžiuočius, pagaliau 1401 m. buvusi atkurta Lietuvos valstybė, nors ir sujungta su Lenkija leniniu ryšiu. Nauja unijos forma atsiradusi tik 1440 m. Per bendrą dinastiją Lenkijos pastangos išsaugoti senas sutartis nuėjo niekais. Bet vis labiau veržėsi į valdžią naujieji ponai, kurie nuo XV a. pabaigos pradėjo derybas dėl glaudesnės unijos, o tai jau reiškė personalinės unijos nutraukimą. Bet 1499 m. Vilniaus sutartis dar susumavusi senąją kunigaikštišką uniją, nesukurdama nieko jungiančio ateičiai.

Antrąjį savo monografijos tomą autorius pradėjo nuo 1501 m. Melniko unijos, t. y. nuo realios unijos pradžios.

Melnikas, anot autoriaus, sukūrė naują unijos koncepciją – bendra valdovo elekcija ir parlamento suvienodinimas bei idėja sukurti bendrą parlamentą³². Realios unijos integraciniai veiksniai buvę – Maskvos grėsmė Lietuvai, lenkų parlamentinės santvarkos patrauklumas Lietuvos bajorams ir lenkų kultūros pranašumas. Lietuvą veikė ir bendra su Lenkija katalikų bažnyčios organizacija, reformacijos ir schizmos pavojai, mokykla, lenkų kalba, giminių ryšiai, dinastija, pagaliau administracijos ir teismo reforma, pradėta Lenkijos pavyzdžiu. Lietuvos ponai jau nesipriešinę realios unijos idėjai. Jie priešinosi tik savo bajorams, kurie per uniją siekę gauti daugiau politinių teisių. Liublino unijos istoriją O. Haleckis pateikė iš naujo, iš pirminių šaltinių. Jis surado Čartoriskių archyve 1562 m. Vitebsko konfederacijos peticiją atskiroje kronikoje³³. Anot autoriaus, būtų įvykusi unija Varšuvoje 1564 m., jei ne pareigybės, t. y. lietuvių reikalavimas išsaugoti atskiras Lietuvai vykdomosios valdžios pareigybes, tolygias Lenkijos pareigybėms. Liublino uniją autorius vertino kaip nepavykusį lenkų bandymą inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sudėtį³⁴. Unitarinę valstybę buvo galima sukurti pasitelkus karinę jėgą. Lenkija turėjusi pakankamai karinės jėgos, bet karalius atsisakė ją panaudoti. Ir vis dėlto karalius, atsisakęs Lietuvos sosto, „nuvertė kelmą nuo kelio į uniją“. Karalius, neturėdamas palikuonių, pašalino grėsmę nutraukti uniją.

Ir vis dėlto gerai, konceptualiai studijai galima būtų papriekaištauti dėl jos teiginių: atseit Lenkija gelbėjusi Lietuvą, gindama Ukrainą nuo Rusijos, ir tose žemėse įsikūrusi lenkų šlėkta norėjo gyventi vienoje valstybėje su Lenkijos šlėkta. Taip autorius aiškino prievartinę Ukrainos okupaciją ir jos žemių atėmimą iš Lietuvos Liublino unijos metu³⁵.

Naujausi ir paskutiniai O. Haleckio teiginiai yra susumuoti Londone (emigracijoje) išėjusioje „Lenkijos istorijoje“³⁶. Jis rašė, kad Jogaila priėmė Lenkijos karūną ne vien dėl asmeninių interesų. Jis siekęs įtraukti Lietuvą į katalikiškąjį pasaulį ir apsaugoti nuo mirtino pavojaus. Taip atsiradusi reikšmingiausia visos Lenkijos istorijoje 1385 m. sutartis. Jis pripažino, kad Jogaila galėjo 1382 m. atsilaikyti prieš Ordino remiamą Vytautą, jei