| Lenkijoje – tiktai žlugus komunizmui41. Lietuvių istoriografijoje Stepono Batoro universitetas buvo gana plačiai aprašytas jau 1977 m. Vilniaus universiteto istorijos sintezėje42, tačiau jam priešpriešinamas universitetas Kaune, o juo labiau 1919 metų Darbo universitetas. Net atsisakius sovietinės istoriografijos ideologinių klišių, 1994-ųjų Vilniaus universiteto istorijos sintezėje Kauno universitetas tebebuvo traktuojamas (taip manė ir šių eilučių autorius) kaip Vilniaus universitetas „tremtyje“. Tokia koncepcija susilaukė atsikūrusio Kaune Vytauto Didžiojo universiteto istorikų kritikos, kuri, užuot kreipusi dėmesį į turėtus galvoje formalius juridinius aspektus, siekė perkelti diskusiją į universiteto pobūdžio svarstymus. Bergždžias dalykas būtų ginčyti, kad lietuviškasis Kauno universitetas kūrėsi kitais pagrindais, kad jo istorija yra savarankiška ir negali būti laikoma Vilniaus universiteto istorijos dalimi. Fiat! Tačiau šitas kitoniškas universitetas kažkodėl 1939 m. kėlėsi į Vilnių. Kaip kauniečiai siūlys dalytis lietuviškąjį 1939–1943 m. Vilniaus universiteto tarpsnį? Kad ir kaip ten būtų, šiandien Vilniaus universitetas pradeda suvokti, kad Stepono Batoro universitetas yra to paties Vilniaus universiteto istorijos dalis. Ir tai lemia ne tiek atsiradę konkurentai, pagrįstai pretenduojantys į tarpukario Kauno universiteto paveldą, kiek minėtos Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės slinktys. Į šiuolaikinę Vilniaus universiteto istorinę atmintį sugrįžta Henrykas Łowmiańskis ir Feliksas Koneczny, Władysławas Tatarkiewiczius ir Tadeuszas Czeźowskis, Antonis Zygmundas ir Henrykas Niewodnyczańskis. Grįžta Czesławas Miłoszas. Simboliška, kad minint 425 metų universiteto jubiliejų, pasirašyta sutartis tarp Vilniaus ir Torunės Mikalojaus Koperniko universitetų. Būtent šis universitetas pokaryje priglobė Stepono Batoro universiteto žmones.
Visi šie Lenkijos ir Lietuvos visuomenių, pasaulietinių bei konfesinių istorinių atminčių suartėjimai – naujas, tik šiuolaikiniam,
XX–XXI amžių sandūros, į Europos idėjas orientuotam Vilniaus universiteto istorijos tarpsniui būdingas procesas. Vien iš šių pastebėjimų galime daryti išvadą – kiekviena epocha, kiekviena karta naujai paklausia istorijos, o šie nauji klausimai pagimdo naujus atsakymus, kartu – ir naujus vertybinius akcentus. Gali keistis ir keičiasi net senieji universiteto garbės knygos puslapiai.
Taigi istorinės atminties formos nėra akmeninės – kartais reikia papildyti ir senuosius puslapius, kaip ir fotoalbumuose reikia palikti vietos naujai surandamoms senoms nuotraukoms. Antra vertus, istorinė atmintis keičiasi, ir ne vien dėl istorikų darbų – reikia kalbėti apie istoriografijos ir istorinės sąmonės dialektiką. Todėl ir reikia kalbėti apie dialogų būtinybę, be kurių neįmanoma tai, kas šiandien vadinama „santarviniu objektyvumu“. O dialoguose šis „objektyvumas“ randasi tik tada, kai istorinės sąmonės perspektyva brėžiama kiek galint „aukštesne trajektorija“, pakylant ne tik į savo šalies, bet ir viso savo istorinio regiono, savos civilizacijos, net bendražmogišką lygmenį. Taip suprantame ir žymiausio Vilniaus universiteto auklėtinio, didžiojo poeto ir humanisto Czesławo Miłoszo pamokas.
___
41 Visų pirma minėtinas 1994 m. Varšuvoje vykęs simpoziumas, kurio medžiaga publikuota jau minėtame leidinyje: Z dziejów Almae Matris Vilnensis. Księga pamiątkowa ku czci 400-lecia założenia i 75-lecia wskrzeszenia Uniwersytetu Wileńskiego, red. L. Piechnik SJ, K. Puchowski. Kraków, 1996. Žr. taip pat: Z. Opacki. Reaktywowanie czy powstanie? Dyskusje wokół utworzenia Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie w latach 1918–1919 // Kwartalnik Historyczny. 1998, Nr. 3, p. 49–64; T. Dalecka. Polityczne konflikty i spory na Uniwersytecie Stefana Batorego w Wilnie w latach 1919–1939 // Zagadnienia naukoznawstwa. Warszawa, 2001, nr. 3-4, p. 467–480.
42 Vilniaus universiteto istorija. 1803–1940. Vilnius, 1977, p. 155–222. |
dizainas ir programavimas giriaus