| kino prūsų tautą, o Lietuva "išaugo ir geležimi apsiginklavo" apgynė savo nepriklausomybę. Tai labai artima mūsų lietuvių istoriografijos teiginiui. Vokiečių riterių žygiai, "Kryžiaus žygių pretekstu patraukė ir vokiečių tautą po riterių vėliava", - rašo J. Lelevelis. Jis neatmetė to meto religinio fanatizmo ir jo įtakos karams prieš lietuvius.
Lietuvių-rusų santykių istorijoje J. Lelevelis pirmasis iškėlė mintį apie lietuvių valdančios dinastijos atstovų ir bajorų nutautinimą "wynarodowienie" rusų žemėse.
Lietuvos ir Lenkijos uniją J. Lelevelis vertino įvairiapusiškai. Jis pastebėjo, kad Lietuva, nepaisant jos teritorijos padidėjimo, nuolat turėjo kariauti su Riuriko palikonimis, mongolais-totoriais ir Ordinu. Jai grasino Lenkija ir Vengrija. Ją supo iš visų pusių krikščioniškosios šalys. Štai dėl to ji ėmė ieškoti sąjungos su Lenkija. Be to, Lietuvos bajorai, "kurie liaudį turėjo savo pavaldinystėje", siekė unijos su Lenkija ir lenkų bajorų privilegijų.
Sutelkęs savo dėmesį į socialinius klausimus, J. Lelevelis net pamiršo, jog ši unija visų pirma buvo nukreipta prieš Vokiečių ordiną. Be jos buvo neįmanoma ir Žalgirio pergalė. Ir tai buvo tuomet pažangu, 1385 m. Krėvos sutartis tik pradėjo uniją. Ji buvo baigta 1569 m. Liubline. Liublino uniją J. Lelevelis aiškino Lietuvos bajorų, stojusių prieš Lietuvos ponus, pasipriešinimu. Bajorams pasitaikė proga ir jie pasinaudojo Livonijos karu ir atsisakė jame dalyvauti tol, kol Lietuvos ponai nepadarys kompromiso su Lenkija. Bajorai siekė Seime politinių teisių, kokias turėjo lenkų šlėktos. Ši jos tezė lieka ir šiandien istorijos moksle.
J. Lelevelis stojo Lenkijos pusėn tuomet, kai susidurdavo Lenkijos ir Lietuvos interesai. O labiausiai jie susidurdavo Ukrainoje, iš pradžių XIV-XV a. Volynėje dėl Vladimiro ir Lucko sričių, o XVI a. dėl Kijevo. Beje, nuo to, kaip buvo vaizduojama senojo Kijevo istorija, galima istorikus priskirti tautinei istoriografijai. Lietuviai nuo Lietuvos metraščių laikų iki Kojelavičiaus manė, jog tik vieni lietuviai, jų dinastija valdė Kijevą. O J. Lelevelis aiškino, kad Kijevą, nors ir trumpai, valdė anksčiau Boleslovo vietininkai, ir neigė Maskvos ir Lietuvos kunigaikščių pretenzijas į Kijevą.
J. Lelevelis gyveno tuomet, kai iš kronikinių aprašymų rutuliojosi istorijos mokslas. Jam atsirasti reikėjo: 1. istorijos šaltinio kritikos; 2. originalios istorinių faktų sintezės. Tuo žingsniu Lietuvoje pirmasis žengė J. Lelevelis. J. Lelevelio naujųjų laikų istorizmas atsirado Švietimo epochos pagrindu. Šios epochos filosofija teigė tautų ir istorijos epochų nepakartojamumą, o tai J. Lelevelis ir siekė išaiškinti. |
dizainas ir programavimas giriaus