| ja leidžia galutinai įveikti švietimo prietarus ir susigrąžinti pačiai istorijai jos autoritetą. Žinoma, jei įvykis, kaip autoritetas, pats kalbės, mums pagarbiai tylint, tai bus tik romantizmas arba prietaras negatyviąja prasme. Autoritetu reiktų laikyti istorinį mūsų būties pagrindą, kurį galima ir reikia suprasti. Gadamerio teigimu, "autoriteto esmė, susijusi su prietaro teorija, yra laisva nuo švietimo ekstremizmo".9 Taigi istorinio tyrimo atveju galime tarti, kad bet koks šaltinis, tekstas gali tapti autoritetu ne dėl metodinio nepriekaištingumo ar iš nuolankumo jam, bet dėl to, kad jam leidžia kalbėti interpretacinis protas, turintis savąją istorinę dabartį kaip duotybę, kaip iki-supratimą, arba kaip savąjį būties horizontą.
Supratimas yra trečioji tikrovė, iškylanti iš dabarties ir praeities horizontų susitikimo. Bet ji vėl tampa tradicija ir reikalauja naujo supratimo, prasidedančio įtarimu. Hermeneutinis istorijos klausinėjimas yra neužbaigiamas procesas. Supratimo ratas yra atgavimas ir įtarimas, identiškumas skirtybėje. Kiekviena nauja interpretacija savo klausimu istorijai ateina su dabarties horizontu, kurį suformavo taip pat ir atminta, atgauta istorinė tikrovė. Gadamerio koncepcijoje dabarties būties horizontas ir vadinamasis istorinis horizontas yra du viename10. Šiame skirtybių vienyje gimsta supratimas kaip įvykis. Jis nutinka pokalbyje su tradicija.
Istoriškasis mąstymas įžvelgia neabejotiną istorijos ir dabarties, tradicijos ir situacijos koreliaciją. Tačiau XIX a. istorizmas koreliuoja istoriškai determinuoto subjekto klausimus su galimais atsakymais. Kitaip tariant, vėl yra klasikinė subjekto ir objekto priešstata, teisingų istorijos teiginių priklausomybė nuo pakankamai pagrįstų is-toristo klausimų. Gadameris hermeneutinį istorijos supratimo procesą vadina dialogu. Kai pokalbyje dalyvauja tik klausiantis ir tik atsakantis, dialogas visada bus vienpusis, klausėjas norės išgauti neva turimą atsakovo tiesą ir ja disponuoti. Klausimas, kuris pats neturi tam tikro atsakymo (iki-supratimo, prietaro), veda ne į dialogą su istorija, bet į jos prievartavimą. Istorinės tikrovės ir dabarties situacijos santykį reikia vadinti dviejų "atsakymų" koreliacija, dviejų būties horizontų dialektika.11
Hermeneutinė istorinio horizonto samprata nepanaikina istorijos transcendentiškumo, paradigminių situacijų svarbos ar klasikinių epochų normatyvumo. Amerikiečių filosofas David Tracy teigia, jog istorijos supratimas galimas tik įvertinant klasikos, kaip išskirtinių istorijos fenomenų, poveikį mums.12 Tad paklauskime, kas yra "klasika" hermeneutinio proto požiūriu?
Kiekvienas kultūros fenomenas turi savo klasiką. Yra meno, literatūros, religijos, net kontrkultūros klasika. Istorija taip pat turi savo klasiką. Tačiau jos nereikėtų besąlygiškai tapatinti su tuo, ką vadiname kla- |
dizainas ir programavimas giriaus