Atrodo, kad bent pas mus istorijos didaktika suprantama kaip disciplina, įsiterpianti tarp akademinės, mokslinės istorijos ir istorijos dėstymo metodikos. Todėl istorijos didaktika yra už istorijos akademinio diskurso, nepriklauso ji nei bendruosius ugdymo bei mokymo principus gvildenančiai didaktikai. Taigi ji nėra nei pačios istorijos dalis, nei vien tik pedagogikos dalykas (be istorijos mokslo žinių istorijos didaktika neapsieina). Galbūt tai turėtų pradžiuginti į šiuolaikines mokslo madas besiorientuojantį mokslininką: istorijos didaktika - tai tarp disciplininis dalykas, kurio problematiką galėtų ir turėtų kartu gvildenti istorikai, pedagogai, psichologai, sociologai, bet kol kas mes daugiau girdime kalbant apie patį interdisciplininį tyrimą bei jo perspektyvumą nei regime konkrečius tokio tyrimo rezultatus.

Aišku viena, kad profesionaliai istorijai atsisakius didaktikos, istorijos didaktika pakliuvo į aklavietę - kaip gali istorijos didaktika, pati nebūdama akademinio istorijos diskurso dalis, perkelti šių profesionalų tyrinėjimų rezultatus, nors ir supaprastintus, į mokinių galvas? Galbūt galima paprieštarauti, kad tai išsigalvota problema ir kad tikrovėje viskas kažkaip susiklosto. Bet vis dėlto, kaip reiktų atsakyti į šitą kad ir išsigalvotą klausimą? Kokią teoriją būtų galima tam sugalvoti?

Prieš pradėdamas gvildenti šiuos klausimus, norėčiau iš karto pasakyti, kad ir klausimus, ir bandymus į juos atsakyti daugiausia inicijavo šiuolaikinio vokiečių istoriko ir istorijos filosofo Joerno Rueseno darbai istorijos didaktikos srityje.

Anot J. Rueseno, klasikinė tezė historia est magistra vitae apibūdina Vakarų klasikinės istoriografijos nuo pačios Antikos iki XVIII amžiaus pabaigos pagrindinį uždavinį (žr.: 3, 276-8). Vadinasi, anuo metu istorijos rašymą lėmė ne tiek teorinės ar empirinės metodologinio pobūdžio problemos, o visų pirma praktiniai, t. y. gyvenimiški, uždaviniai. Tad istorijos rašymo dalimi buvo didaktiniai dalykai - istorikai svarstė istorijos kompozicijos, jos išdėstymo problemas, kurios glaudžiai susijusios su mokymo bei mokymosi klausimais. Savo ruožtu mokymas bei mokymasis buvo suprantami plačiai, kaip pamatiniai kultūros fenomenai, toli gražu nesusiję vien tik su mokykla.

XIX amžiuje, prasidėjus radikaliai istorijos transformacijai į mokslą (tai visuotinės Moderno epochos orientacijos padarinys), svarbus principas - tai, kad istorija kylanti iš socialinio poreikio orientuoti laiko tėkmėje - buvo pamirštas. Be to, kaip jau buvo minėta, istorijoje įsiviešpatavus metodologinėms problemoms, istorijos didaktika buvo išstumta iš istorijos disciplinos akiračio.

Tad istorijos scientifikacija - tai drauge istorijos perspektyvos susiaurėjimas. Iš istorijos akiračio dingo istorijos dimensijos, anksčiau la-