Nors II Internacionalo V kongresas įvyko tik 1900 metais Paryžiuje, o tarp įvairių rusų socialdemokratų organizacijų nebuvo aiškios partinės sub­ordinacijos, vis dėlto geidžiamas tikslas nominaliai buvo pasiektas. G. Plechanovas ir kiti rusų socialdemokratai Paryžiaus kongrese formaliai atstovavo jau ne kažkokiems neaiškiems rateliams ar žydų darbininkų profsąjun­goms, o solidžiai skambančiai Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai.

Rusijos socialdemokratų organizavimo procese vilniečiai, aišku, turėjo ir tam tikrų savų sumetimų, mąstė ir apie žydų problemas. Žydų Bundo kūrėjai manė, kad šį klausimą spręsti reikia kartu su socialiniu ir su Rusijos revoliucijos klausimu. Žydų darbininkų profesinių sąjungų sujungimas į centralizuotą organizaciją, apimančią visą žydų diasporą Rusijos imperijoje, kaip tik ir reiškė bandymą ieškoti ir naujo žydų klausimo sprendimo. Pasisakydami už žydų lygiateisiškumą pilietine prasme, žargono vartojimą propagandos ir agitacijos tikslais, Bundo lyderiai iš pradžių nekėlė žydų nacionalinio atgimimo idėjos. Dar 1898 metais Vilniaus bundininkai, taip pat ir Michailas Goldmanas, neigė nacionalinės idėjos reikšmę ir pasisakė prieš Lietuvos išskyrimą į atskirą valstybę⁵.

1899-1900 metais tarp bundininkų vyko politinis lūžis. Lemtingo posūkio esmę bene geriausiai IV Bundo suvažiavime (1901 m.) išsakė Michailas Goldmanas: „Iki šiol mes buvome žymūs kosmopolitai, - mes turime tapti nacio­naliniai"⁶. Nors bundininkai neatsisakė Rusijos valstybinio integralumo idėjos, tačiau pradėjo reikalauti žydų kultūrinės ir nacionalinės autonomijos. Ivritą laikę mirusia, jokių perspektyvų neturinčia kalba, bundininkai ėmė pasisakyti už žydų nacionalinį atgimimą jidiš kalbos pagrindu. Kaip rodo archyvinė medžiaga, Vilniuje tarp bundininkų ir sionistų komitetų XX amžiaus pradžioje vyko aštri politinė kova. Manau, kad šių klausimų ištyrimas, apskritai žydų darbininkų judėjimo istorijos tyrinėjimai, susidarius šiuo metu palankioms sąlygoms, galėtų būti sėkmingai vykdomi Vilniaus universitete.

NUORODOS

¹ Šis konfliktas gana detaliai aprašytas G. Štrobelio monografijoje Žr.: Georg W, Strobel. Die Partei Rosa Luxemburgs, Lenin und die SPD. (Der polnische „europAische" Internatiionalismus in derrussischen Sozialdemokratie). - Wiesbaden: Franz Steiner Verlag, 1974. S. 77f.

² Taxmapeв K. M. Paбочее движение в Петербурге (1893-1901 r.r.). –Ленинград: Рабочее издательство “Прибой”, 1924. C. 109-111.

³ Ten pat. P. lll.

⁴ Kpeмep A.Основание Бунда // Пролетарская революция. 1922. 11. -C. 52.