Sporto, kaip ir bet kurios svarbios kultūrinės veiklos, egzistavimas sovietinėje epochoje šiandien iš naujo reikalauja atidžios analizės. Pavyzdžiui, kaip pripažįsta šį klausimą išsamiai nagrinėjęs rusų istorikas M. J. Prozumenčikovas, biurokratiniai trukdžiai ir kai kur tebegaliojantys „slaptumo“ reikalavimai iki šiol neleidžia Rusijos tyrinėtojams išsamiai susipažinti su šios sovietmečiu labai politizuotos srities situaciją atspindinčia archyvine medžiaga7. Nors Lietuvoje minėta problema ne tokia ryški, vis dėlto išlieka kitų rimtų kliūčių sovietinio sporto situacijos tyrimams. Oficialieji šaltiniai iš esmės yra prieinami, tačiau jie paprastai neatsako į šiandien iškylančius klausimus. Paradoksas, bet už išoriškai atrodančios visiškai skaidrios ir studijoms atviros srities tyrinėtojai, iš tiesų norintys prasibrauti kiek giliau, susiduria su sunkiai sprendžiamomis archyvinių šaltinių ir gyvosios atminties (t. y. liudininkų) patikimumo problemomis. Šios aplinkybės ganėtinai apsunkino ir mūsų tyrimą.

Dar tarpukariu totalitarinių režimų valdomos šalys Sovietų Sąjunga ir Vokietija ėmė kontroliuoti bei militarizuoti sportą ir kūno kultūrą. Oficialiai buvo teigiama, kad tokiu būdu didinamas darbo našumas. Tačiau iki Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, tarptautiniu mastu patirdama politinę bei sportinę izoliaciją, siekė formuoti alternatyvią sporto sistemą („proletarinės“ olimpiados), o po karo, pakitus politiniam klimatui, griebtasi kitos strategijos. Pamažu prasidėjo komunistinės valstybės integravimasis į pasaulines sporto struktūras, pradedant garsiuoju Maskvos „Dinamo“ turnė po Angliją
1945 m. ir baigiant 1952 m. Helsinkio olimpiada, kurioje Stalinas prieš savo mirtį pagaliau leido dalyvauti šalies sportininkams8. Įdomi detalė – į Helsinkį olimpinė ugnis turėjo keliauti ir per pirmąkart olimpinėse žaidynėse dalyvaujančios SSRS teritoriją, tačiau Sovietų vadovybė netikėtai atsisakė šios garbės ir organizatoriams teko ieškoti aplinkkelių. Be abejonės, šiam sprendimui reikšmės turėjo vis dar stipri ginkluota rezistencija Lietuvoje (1944–1953)9.

Vis labiau įsibėgėjant šaltajam karui, sovietinių ideologų galvose ir gimė idėja, jog sportą galima išnaudoti kaip puikią šio karo priemonę ar net simbolį. Nors sovietų piliečiams buvo atkakliai peršama mintis, kad sportas ir politika yra nesuderinami ir juos painioti gali tik „buržuazinės“ valstybės, iš tiesų šie dalykai SSRS stipriai susipynė. Taip sportas atsidūrė šalia kosmoso užkariavimo, mokslo ir ginklavimosi varžybų10.

Kadangi tarybiniai žmonės negalėjo užsiimti profesionaliu sportu, nes jis buvo paskelbtas kapitalizmo atributu, sportininkai būdavo fiktyviai įrašomi į studentų sąrašus arba „įdarbinami“ ir gaudavo darbininko ar tarnautojo atlyginimą. Tačiau faktiškai XX a. penktojo dešimtmečio pa-

___

⁶ Saugumiečio žodžiai lietuviams Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ (Vilnius: Vaga, 1989, p. 144).

⁷ Прозуменщиков М. Ю. Большой спорт и большая политика (серия „культура и власть отт Сталина до Горбачева. Исследдования“). Москва: РОССПЕН, 2004, с. 9.

⁸ Ten pat, p. 3.

⁹ Senn Alfred E. Power, Politics and the Olympic Games. A History of the Power Brokers, Events, and Controversies that shaped the Games. Human Kinetics, 1999, p. 100.

¹⁰ Прозуменщиков М. Ю. Большой спорт и большая политика…, с. 9.