siųjų laikų išeivijos istoriją šiandien, atrodo, visos intelektinės pastangos sutelkiamos į svarbiausių užsibrėžtos temos įvykių chronologijos rekonstravimą ir jų išdėstymą, todėl neatsitiktinai vienos institucijos teminius rėmus pamėginęs peržengti Banionis (pirminis jo tikslas buvo „atskleisti kiekvienos iš pagrindinių laisvosios lietuvijos organizacijų (ALT, VLIK’o, PLB) nuopelnus ginant laisvės bylą“, 15 p.) buvo priverstas savo knygą pavadinti „istorine apžvalga“ – nieko geresnio už platų panoraminį žvilgsnį, paviršutinišką slydimą įvykių paviršiumi, referuojant pirminių šaltinių turinį, mūsų istorikai, regis, negali pasiūlyti.

Kodėl taip nutinka? Be abejo, išeivijos politinė istorija buvo ne tik labai sudėtinga, daugiasluoksnė ir margaspalvė (LDT, VLIK, LAF, LRS, ALT, PLB etc., o kur dar partijos...), turtinga ne tik įvykių ir įtampų, bet ir įvairių politinių srovių atstovų teikiamų aktualių ir ilgalaikių tų įvykių interpretacijų (sėkmingiausia jų Algirdo
J. Greimo institucionalizuotas mitas apie lietuviškąjį politinį liberalizmą, kurio istorinė schema tokia: LLKS – BDPS UP – LRS – Šviesa – Santara – Santara–Šviesa17). Tie vidiniai lietuvių išeivijos politinių srovių atstovų ginčai ir interpretacijų konfliktai buvo gana aukšto intelektinio lygio ir pagrįsti konkrečios politinės veiklos patirtimi bei brandžiu politiniu mąstymu, o šiuolaikiniai istorikai, besistengiantys rašyti istoriją apeidami tuos interpretacijų konfliktus, neretai stokoja abiejų minėtų savybių, todėl jiems ir telieka užsiimti įvykių, procesų ir jų dalyvių nuomonių rekonstrukcija. Bet koks mėginimas pažvelgti giliau, pavyzdžiui, pasiaiškinti Lietuvos emigracinės vyriausybės nesukūrimo 1946–1947 m.18, apskritai LDT ir VLIK’o nesutarimų19 priežastis ar pasiaiškinti vienų ar kitų sprendimų motyvus baigiasi nesėkme. Sakant tiesiai šviesiai, šiandien rašoma arba konkrečios išeivijos politinės srovės istorijos kronika, arba (nesąmoningai) pasiduodama kuriai nors tebegyvuojančiai politinei tos istorijos interpretacijai: „diplomatinei“ (Jonušauskas), „santarvinei“ (Dapkutė), „bobelinei“ (Banionis). Šiame lauke Arūno Streikaus knyga, nors ir neskirianti labai daug dėmesio visuminiam lietuviškosios išeivijos vidinių politinių kovų laukui, dažnai sugeba įveikti „partiškumo“ barjerą. Žinoma, autorius į daugelį įvykių, sankirtų ir situacijų žiūri „probačkiškai“, tačiau, laimei, pats Bačkis „buvo vienas iš nedaugelio, kuris [...], sugebėjo valstybės interesus iškelti ir išlaikyti aukščiau už asmeninius ar grupinius [...]. Prieš priimdamas bent kiek svarbesnį sprendimą jis pirmiausia klausdavo savęs, kiek tai bus naudinga valstybės interesams“ (213 p.). Taigi vienoje situacijoje Bačkiui atrodę teisinga paremti LDT šefą dėl pasinaudojimo „Kybartų aktais“ (59 p.), kitoje – pabrėžti Baden Badeno susitarimo, sustiprinusio VLIK’o poziciją, reikšmę (74 p.), trečioje – solidarizuotis su iš VLIK’o pasitraukusiu LF
(97 p.). Tai anaiptol nereiškia, kad knygoje Bačkis vaizduojamas it orakulas, visuomet numatydavęs, kuri iš dėl ko nors nesutariančių šalių esanti „valstybiškesnė“. Tiesiog autorius, – kur kas rečiau nei kiti šiuolaikiniai išeivijos istorijos tyrinėtojai taikantis diplomatų vs. politikų, katalikų vs. liberalų ir kitus įsigalėjusius šablonus, – mano asmeninį pasitikėjimą (Bačkio – Lukša) ar nepasitikėjimą (Bačkio – Greimu ir Raila), konkrečius ilgalaikius ryšius (Bačkio ir Brazaičio) ir kitus žmogiškus motyvus išeivijos politinių „veiksnių“ tarpusavio santykiuose buvus ne

---

17 Šio mito tiesą savo darbe įrodinėja Daiva Dapkutė, juo kaip „darbine hipoteze“, regis, remiasi ir kiti minėto Lietuvių išeivijos instituto tyrinėtojai. Apie istorinį mito nepagrįstumą žr. Girnius K. Žmogus, kuris pavargo, taip ir netapęs herojumi // Naujasis Židinys-Aidai. 1997,
Nr. 7–10.

18 Jonušauskas L. Likimo vedami, p. 181–182.

19 Ten pat, p. 225.