aiškių užuominų, jog tarpusavio ginčuose bajorai vis tebenaudojo kraujo kerštą, nors Pirmasis Lietuvos Statutas ir draudė tai daryti²².

Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, jog kraujo keršto paprotys ikikrikščioniškojoje baltų visuomenėje egzistavo, nes šio papročio atspindžių ar paminėjimų buvo ir jau įvedus krikščioniškąją teisę. Dabar pamėginkime apžvelgti tas hagiografijas, kuriose taip pat galime įžvelgti kraujo keršto papročio elementų.

Šv. Vaitiekaus ir šv. Brunono hagiografijos

Pirmosios hagiografijos, skirtos šių šventųjų kankinystei, pasirodė tuojau po misionierių žūties baltų kraštuose. Kaip manoma, viena pirmųjų hagiografijų, skirtų šv. Adalbertui-Vaitiekui, buvo parašyta apie 998–1000 metus Romoje, šv. Bonifacijaus ir Aleksijaus vienuolyno vienuolio (vėliau – abato) Jono Kanaparijaus († 1004), t. y. tuojau po misionieriaus žūties Prūsijoje (998 m.)²³. Kita tam pačiam šventajam skirta hagiografija buvo parašyta paties šv. Brunono Kverfurtiečio, kuris vėliau taip pat pradėjo misijas baltų žemėse²⁴. Be šių hagiografijų, yra išlikusi anoniminio autoriaus hagiografija, parašyta greičiausiai Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo laikais (992–1025). Visi šie hagiografijų autoriai (gal išskiriant tik anonimą) buvo tiesioginiai šv. Adalberto pažįstami, to meto imperatoriaus Otono III vykdytos renovatio imperii Romani politikos propaguotojai. Maža to, Brunonas Kverfurtietis savo misijas pradėjo tiesiogiai paveiktas šv. Vaitiekaus mirties²⁵.

Šv. Brunonui taip pat skirtos kelios ankstyvos hagiografijos²⁶. Vienos jų autorius, kaip manoma, tiesiogiai buvo dalyvavęs misijoje (turime omenyje nedidelę Viperto hagiografiją)²⁷. Kitas autorius buvo žymus Bažnyčios veikėjas Petras Damianis. Nors jis paties šv. Brunono hagiografijos neparašė, bet misionieriaus kankinystę pavaizdavo šv. Romualdui, kamandulių ordino įkūrėjui, skirtoje hagiografijoje²⁸. Toks Petro Damianio poelgis siejamas su tuo, kad šv. Romualdas buvo tiesiogiai susijęs su minėto Boleslovo Narsiojo sūnumi, taigi per Boleslovo Narsiojo dvarą smulkmenos apie šv. Brunono žūtį pasiekė ir Italiją²⁹. Kaip žinome, Boleslovas Narsusis šv. Brunonui, kaip ir šv. Vaitiekui, buvo davęs kelis palydovus, turėjusius parodyti kelią į pagonių baltų žemes. Be to, šv. Romualdas taip pat buvo susijęs tiek su pačiu šv. Vaitiekumi, tiek su šv. Brunonu (visi jie buvo artimi imperatoriaus Otono III bičiuliai ir jo politikos vykdytojai). Kiti šaltiniai, kaip Kvedlinburgo analų žinutė ir Titmaro Mezerburgiečio Kronikos reliacija apie šv. Brunono mirtį, čia nebus nagrinėjami, nes jose nėra mums reikiamos smulkios informacijos. Tiesa, manoma, kad yra ir ketvirtasis šaltinis apie šv. Brunono kankinystę (vadinamoji prancūziškoji versija) Ademaro de Chabannes kronikos intarpe (XII a.)^30.

Chronologiškai Petro Damianio hagiografija yra kiek vėlesnė (parašyta apie 1040 m.), o

___

22 Łowmianski H. Op. cit., s. 421–422.

23 Ivinskis Z. Lietuvos istorijos šaltiniai / Acta Historica Universitatis Klaipedensis. 1995, t. 3, p. 91–103.

24 BRMŠ, t. I, p. 177.

25 Šiuo atveju yra iškalbingi šv. Brunonui skirti hagiografiniai šaltiniai, teigiantys, jog misionierius iš pradžių atvyko ten, kur jau buvęs šv. Vaitiekus (žr. PDP – Warszawa, 1960, t. 1, s. 327–328).

26 Išsamiausiai jos aptartos: Bieniak J. Wyprawa misyjna Brunona z Kwerfurtu a problem Selencji // Acta Baltiko-Slavica. 1969, t. 6, s. 181–195; Gudavičius E. Šv. Brunono misija // Darbai ir dienos. 1996, t. 3 (12), p. 115–128.

27 PDP, t. 1, s. 229–230.

28 Ibidem, s. 327–330.

29 Fross H. Relacje Piotra Damiani / Kultura średniowieczna i staro-polska. Warsawa, 1991, p. 370–372.

30 Leonavičiūtė I. Trys ar keturios šv. Brunono misijų šaltinių versijos? / Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui. Vilnius, 1999,
p. 19–25.