| somuosius, visuomenę ir valstybę). O pirmajame feodalizmo etape Europoje buvo labai svarbūs, kartais ir vyravo kitokio pobūdžio – šeimos, klano, luominiai, pavaldumo – ryšiai20. Vertikalių ir korporacinių ryšių vyravimas, pasak L. Vasiljevo, yra esminė tradicinių Rytų visuomeninių santykių savybė21, todėl tokio pobūdžio ryšių svarba taip pat parodo ankstyvojo Europos feodalizmo primityvumą, o tiksliau – artimumą tradicinei socialinei Rytų struktūrai. Taigi, pasak L. Vasiljevo, nors struktūrų sintezė jau buvo prasidėjusi22, germaniškose barbarų karalystėse vyravo administracinė-skirstomoji Rytų struktūra23 ir tik gerokai vėliau situacija iš esmės pasikeitė.
E. Gudavičiaus manymu, germaniškoji Europa ankstyvaisiais viduramžiais buvo vadinamosios ikifeodalinės stadijos. Ikifeodalinį laikotarpį jis kitaip dar vadina protofeodaliniu, barbariniu arba karinės demokratijos. Tai sudaro prielaidas svarstyti, kokioje raidos pakopoje buvo Europos (germanų) ikifeodalinis laikotarpis visos žmonijos istorijos raidos kontekste. E. Gudavičiaus karinės demokratijos samprata artima klasikinei (termino pradininko L. H. Morgano, taip pat F. Engelso). Nepaisydamas gausios karinės demokratijos termino kritikos E. Gudavičius mano, kad taip vadintinas vėlyvasis valstybės genezės etapas (akcentuojant komponentą „karinė“)24. Karinės demokratijos etapą tokiu atveju būtų galima lyginti su L. Vasiljevo protovalstybine stadija, kuri, rusų istoriko manymu, buvo universali (t. y. būdinga visoms tam tikrą raidos etapą pasiekusioms pasaulio visuomenėms). Šiai stadijai būdinga bendruomenė, valdžios-nuosavybės fenomenas ir kitos besiformuojančios tradicinės rytietiškos socialinės struktūros savybės, o privačios nuosavybės nėra. Visa tai teisinga įprastu valstybės kūrimosi atveju, t. y. „pagrindiniame kelyje“ (E. Gudavičiaus sąvoka), tačiau dar K. Marksas akcentavo, kad germanų bendruomenė yra kito tipo: Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais ji yra alodininkų suma25. Taigi germanų bendruomenės alodizacija yra ikifeodalinio laikotarpio unikalumo priežastis26. Barbarai jau šioje stadijoje žengė vadinamuoju „šalutiniu keliu“ (E. Gudavičiaus sąvoka). Pagrindinė tai sąlygojusi priežastis, kaip pažymi abu autoriai – antikos įtaka barbarų socialinei struktūrai. Vadinasi, germanų karinė demokratija, kaip ir ikifeodalinis laikotarpis, bei L. Vasiljevo protovalstybinis darinys nereiškia to paties, o karinės demokratijos stadija nėra universali žmonijos raidos pakopa27 ir neminėtina analizuojant antikinio tipo visuomenes, o juo labiau tradicinių rytietiškų visuomenių ankstyvąją genezės stadiją28.
Keblumų iškyla bandant paaiškinti periferinius – saksų, Skandinavijos, Anglijos iki normanų – feodalizacijos atvejus. Čia nėra tiesioginių kontaktų su romėnais (taigi ir romėnų civilinės teisės poveikio), raida labai lėta (A. Gurevičius, analizuodamas saksų atvejį, konstatuoja socialinių santykių užsikonservavimą tam tikrame lygyje29 ir iškelia „barbarų visuomenės aklavietės“ hipotezę30), bet vis dėlto, anot E. Gudavičiaus, ji veda į ankstyvąjį feodalizmą31. Kas tai nulėmė? Esminis transfor-
___
20 Васильев Л. С. История Востока. Т. 2, с. 250.
21 Васильев Л. С. История религий Востока. 4-е изд. Москва, 1999, с. 27.
22 Васильев Л. С. История Востока. T. 1, с. 248.
23 Васильев Л. С. История Востока. Т. 2, с. 248.
24 Gudavičius E. Mindaugas. P. 98–99; plg.: Ковалевский С. Д. К вопросу о понятии „военная демократия“ // Средние века. Москва, 1983, вып. 46, с. 200–203.
25 Bumblauskas A. Min. veikalas, p. 159.
26 Gudavičius E. Europos ikifeodalinė visuomenė. P. 84.
27 Plg.: Ковалевский С. Д. К вопросу о понятии „военная демократия“. С. 200, 204.
28 Gudavičius E. Europos ikifeodalinė visuomenė. P. 87.
29 Гуревич А. Я. Проблемы генезиса феодализма в Западной Европе. Москва, 1970, с. 153–154.
30 Ten pat, p. 150–151. |
dizainas ir programavimas giriaus