Viperto hagiografija, kurios rankraštis išlikęs Bavarijos Tegernzėjės šv. Kvirino benediktinų vienuolyne, su kuriuo ryšius palaikė Lenkijos benediktinai, datuojamas apie 1020 m.³¹

Kanalai, kuriais hagiografijų autoriai gaudavo informaciją apie misionierių žūtį ir jos aplinkybes, nėra visišai aiškūs. Pavyzdžiui, Viperto atveju galime kalbėti apie tiesioginį liudijimą žmogaus, kuris dalyvavo misijoje. Iš šaltinių aiškėja, jog hagiografai apklausinėdavo misijų liudininkus, žuvusiųjų artimuosius (pvz., buvo apklaustas šv. Brunono tėvas³²), be to, didžiuma informacijos ėjo ne tiek per tiesioginius liudininkus, kiek per trečiąsias rankas, t. y. Lenkijos valdovo dvarą, galbūt per Lenkijoje bandžiusius įsitvirtinti benediktinus. Atsižvelgtina į tai, kad žinios apie misionierius ėjo ir iš pačios Lenkijos, ne tik iš pagonių kraštų. Lenkija, pati būdama misijų šalis, kurioje krikščionybė buvo labai silpna ir nesiekė toliau valdovo dvaro, kvietėsi vienuolius misijoms, tad kontaktai tarp benediktinų centrų Italijoje ar Bavarijoje turėjo būti gana glaudūs. Be to, kontaktai buvo palaikomi ir pačiu aukščiausiu lygmeniu: Boleslovas Narsusis gerai sutarė su imperatoriumi Otonu III (tai geriausiai iliustruoja įvykiai Gniezne), vėliau jam teko kariauti, vesti derybas ir vėl kariauti su Otono III įpėdiniu Henriku II. Atsižvelgiant į tai, jog to meto imperatorius buvo visą krikščioniškąjį pasaulį (tiek realiai, tiek pretenzijų lygiu, nes tebeegzistavo ir Rytų imperija – Bizantija) vienijanti figūra, nenuostabu, kad apie šv. Brunono žūtį bene pirmiausia Europoje sužinojo Kvedlinburgo abatijos analų sudarytojas. Tuo metu abatijos viršininkė buvo imperatoriaus Henriko II teta. Tai akivaizdžiai parodo, kokie buvo to meto komunikacijos kanalai ir kaip sklisdavo žinia apie vieną ar kitą įvykį.

Žinoma, gali kilti pagrįstas informacijos patikimumo klausimas. Sutariama dėl vieno – abu misionieriai iš tiesų yra lankęsi baltų kraštuose, o jų misijos buvo kaip Otono III vykdomos renovatio imperii Romani politikos dalis.

Iki šiol neaišku, kur tiksliai žuvo šv. Brunonas, tegalime pasakyti tiek, jog tai įvyko Lietuvos ir Rusios pasienyje³³. Naujausias darbas šiuo klausimu yra D. Barono³⁴. Autorius atsakymo į klausimą, kur yra šv. Brunono žuvimo vieta, bando ieškoti pasitelkęs geopolitinius to meto niuansus. Nesiimdami šių teiginių komentuoti (tam reikėtų skirti atskirą straipsnį) tegalime konstatuoti, kad Brunonas tikrai yra buvęs Prūsijoje (nes jį sutiko žmonės, kuriuos norėjo apkrikštyti šv. Vaitiekus³⁵), o tik paskui pasuko į rytus ir atsidūrė Netimero valdoje. Šioji valda, anot D. Barono, ir buvo Lenkijos bei Kijevo Rusios geopolitinių varžybų vieta. Tegalime pasakyti, kad jeigu to meto hagiografijų rašytojai ir jų šaltiniai galėjo painioti Prūsiją su Rusia, Lietuvos pavadinimas, kuris minimas kitose žinutėse, pavyzdžiui, Kvedlinburgo analuose, vargiai ar painiotas su kokia kita tuo metu egzistavusia geografine realija. Šiuo atveju pasakymas „Lietuvos ir Rusios pasienyje“ gali reikšti ir tai, kad šv. Brunono nužudymas (bet nebūtinai misija) galėjo įvykti nei Lietuvoje, nei Rusioje, o kažkokioje „buferinėje zonoje“ tarp šių dviejų kraštų. Čia svarbiau pabrėžti tai, iš kurios pusės buvo einama į šią „buferinę zoną“. Jeigu Brunonas atėjo iš vakarų į rytus, t. y. per Prūsiją, o hagiografiniai šaltiniai kaip tik tai ir teigia, tuomet į tą „Lietuvos ir Rusios pasienį“eita ir per Lietuvą.

___

31 Bieniak J. Op. cit., s. 189.

32 Ivinskis Z. Op. cit., p. 105.

33 Scriptores rerum Prussicarum (sud. T. H. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke). Leipcig, 1861, Bd. 1, p. 237: […] in confinio Rusciae et Lituae […].

34 Baronas D. Paskutinė šv. Brunono Kverfurtiečio misija geopolitikos kontekste // Lietuvos istorijos metraštis. 2001 metai. Vilnius, 2002, t. 2, p. 5–34.

35 Žr. 25 nuorodą.