| buvo nebeįmanoma, bet raida feodalizmo link taip pat stoviniavo28. Vergai buvo pamatinė Bizantijos ekonominio gyvenimo realija bent jau iki XII a. pabaigos29. Makedonų dinastijos (867–1059 m.) karinių pergalių laikotarpiu vergų gerokai padaugėjo ir jų darbas buvo plačiai naudojamas30. XI a. pabaigoje, valdant Komnenų dinastijai (1081–1185 m.), kliūtys feodalizacijai buvo pašalintos, bet, kaip minėta, socialiniai institutai tik iš dalies atitiko Vakarų Europos feodalinę sistemą31. XII a. minėtos dinastijos valdovai, siekdami stiprinti armiją, įvedė naują apmokestinimo būdą – proniją. Pronija – tai renta, dovanota imperatoriaus už karinę tarnybą. Pronija tapo paveldima, o jos valdytojas (āėąäåėåö) dėl vis didėjančių savo teisių, pavyzdžiui, teisės į autonominę administraciją, darėsi vis labiau nepriklausomas. Pronija negalėjo būti nusavinta trečiojo asmens naudai, o tarnyba, susijusi su jos valdymu, buvo vykdoma iki imperijos žlugimo32. Kita vertus, dar XIV a. imperatorius turėjo teisę atimti bažnyčios turtą, nes būtent jis visa tai esą jai ir buvo dovanojęs (taip skelbė patriarchas Filotėjus ir Sinodas 1367 m.). Todėl Bizantijos valstybė, susirūpinusi turkų pavojumi, sekuliarizavo gal pusę bažnyčios žemių ir išdalijo jas pronijų valdytojams33. Apibendrinant galima pasiremti P. Andersonu, kuris teigia, kad antikinis gamybos būdas Bizantijoje galutinai taip ir neiširo, todėl sintezė neįvyko34.
E. Gudavičius Bizantijos civilizacijos raidos kelią yra pavadinęs pusiau feodalizmu (plg. J. Tumelio pusinis feodalizmas35). Tokio tipo visuomenės sandarą jis supranta kaip dalinį, ribotą (palyginti su Vakarais) individualizuojančio išimtinio kelio „prado“ prasiskverbimą į Bizantijos visuomeninius santykius tiek žemvaldžių, tiek valstiečių klasėse36. Klostantis pusiniam feodalizmui, žemės valdymas darėsi hierarchinis. VII a. suirus vergoviniams ūkiams, svarbiausiais materialinių gėrybių gamintojais tapo kaimo bendruomenės (priklausomos ir laisvos). Miestai prarado buvusią reikšmę ir agrarizavosi. Politinis ir socialinis gyvenimas persikėlė į kaimą37. Bizantijos imperijoje kūrėsi latifundijos (t. y. plito stambi žemėvalda), privati nuosavybė iš polių perėjo į vilas, kur rezidavo vergvaldžiai, tačiau bendruomenės turėjo tik kolektyvinę privačią nuosavybę. Todėl vyravo santykiai su bendruomene, o ne su bendruomenininku.
RUSIJA
Anot P. Andersono, apskritai Rytų Europos raidai viduramžiais turėjo didelę įtaką du veiksniai: nebuvo klasikinio antikos paveldo ir nuolat kartojosi klajoklių antpuoliai. Dėl šių veiksnių sintezė regione tarp bendruomeninio ir vergovinio gamybos būdų (kaip tai atsitiko germanų kraštuose) buvo negalima39. Pana-
___
28 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism, p. 270, 272.
29 Гийу А. Византийская цивилизация, c. 205.
30 Ten pat, p. 206.
31 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism, p. 281.
32 Гийу А. Византийская цивилизация, c. 263–264.
33 Ten pat, p. 264.
34 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism,
p. 283–285; plg.: Васильев Л. С. Восток и Запад в истории (основные параметры проблематики) // Альтернативные пути к цивилизации. Москва, 2000, c. 104–105.
35 Tumelis J. Bizantija // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 3, p. 260.
36 Manusadžianas P. E. Gudavičiaus pasaulio istorijos civilizacinė koncepcija, p. 450–451.
37 Tumelis J. Bizantija, p. 260.
38 „LDK tarp lotyniškosios ir bizantiškosios civilizacijų“, E. Gudavičiaus paskaitų kurso, šio teksto autoriaus klausyto 1998 m. vasario 13–gegužės 18 d. Vilniaus universitete, konspekto rankraštis (konspektavo N. B.). Visa atsakomybė už galimą E. Gudavičiaus minčių ir idėjų suvulgarinimą tenka šio straipsnio autoriui.
39 Anderson P. Passages from Antiquity to feudalism, p. 218. |
dizainas ir programavimas giriaus