LIETUVOS VALDOVO VYTAUTO TITULATŪRA: KADA VYTAUTAS IMA TITULUOTIS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU?

Vilniaus – Radomo sutartimi Jogaila skyrė Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos ir priėmė jį savo teisių dalininku.¹ Lietuvos valdovo institucija suskilo į dvi pakopas – realųjį didįjį kunigaikštį ir jo siuzereną, nominalųjį valdovą – aukščiausiąjį kunigaikštį.² Titulatūra taip pat buvo padalyta, nes 1401 m. sutartis įtvirtino savarankiško Lietuvos valdovo instituciją, o šios institucijos valdžios išraišką apibūdino valdovo titulas magnus dux. Kitas svarbus teisinis dokumentas, žymintis Lietuvos atskiro valdovo institucijos atgimimą buvo 1392 m. Astravos sutartis, kuria Jogaila skyrė Vytautą savo vietininku Lietuvoje. Minėtos datos lyg ir apibrėžia istorinį periodą, kuriame turėtų glūdėti atsakymas į mūsų iškeltą klausimą. Tačiau manome, jog atsakymas į mūsų klausimą nėra vien chronologiškai tikslios datos atradimas, o veikiau bendros Lietuvos valdovų titulo bei rango formavimosi problematikos dalis. Todėl norėtume šį klausimą aptarti lietuviškosios valdoviškosios titulatūros požiūriu, juolab kad šis klausimas nebuvo plačiau aptartas lietuviškoje istoriografijoje. Lenkiškoji istoriografija, atsakydama į šį klausimą dažniausiai remiasi istoriko J. Adamus‘o straipsniu, kuris, beje, ir yra vienintelis specialiai šiai problemai skirtas kritinis darbas.³

Lietuvos valdovams, kaip ir kitiems Vidurio Europos monarchams, iškilo tarptautinio pripažinimo ir savo titulo bei rango įforminimo problema. Mindaugui pavyko ją išspręsti palankių Inocento IV ir Aleksandro IV koncesijų pagrindu,⁴ tačiau nustojus egzistuoti krikščioniškajai Lietuvos karalystei, chaotiška ankstyvosios monarchijos tituluotė plėtojosi vien atsitiktine

¹ … ipsum in partem sollicitudinis assumens, supremum principatum terrarum earundem Lithuaniae ceterorumque dominiorum suorum ducatus dedit et contulit, et ipsum in eis de manu sua statuit ad viatae eiusdem domini ducis Vitowdi terminum ultimum et exremum … - Zbior praw litewskich od roku 1389 do roku 1529. Tudzież rozprawy sejmove o tychże prawach, od roku 1544 do roku 1563. Poznań, 1841 (toliau – Praw litewskich). - P. 5.

Jogailos akto orginalas nėra išlikęs. Apie jį mes žinome iš 1401.01.11 d. Lenkijos ponų tarybos akto, kuriuo ši patvirtina sutartį su Jogaila ir Vytautu. – AUPL. – Nr. 44. - P. 46-47 ir iš Vytauto akto 1401.01.18. – CEV. – Nr. 233. – P. 71-73; AUPL. – Nr. 38. – P. 34-36. Sutartis tarp Jogailos ir Vytauto galėjo būti sudaryta tarp 1400.12.25 ir 31 d. – H a l e c k i O. Dzieje unji Jagiellonskiej. – Kraków, 1919 (toliau – Halecki O. Dzieje unji). – T. 1. – P. 161.

² G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties teisinė esmė // Gimtasis Kraštas. – Nr. 2, 1989 sausio 12-18 d.

³ A d a m u s J. O tytule panującego i państwa litewskiego parę spostrzeżeń // Kwartalnik Historyczny. – Lwów, 1930 (toliau – Adamus J. O tytule panującego). – Rocznik 44. – T. 1. – Zeszyt 3. – P. 313-317.

⁴ S t a k a u s k a s J. Lietuva ir Vakarų Europa XIII a. – Kaunas, 1934. – P. 84-92, 97-98.