Taigi, atrinkdami ir grupuodami XVI a. vidurio ir XVIII a. pabaigos cezūras, ieškodami epochinių kvintesencijų įvairiose socialinio gyvenimo srityse bei integralaus periodizacijos modelio, neapsieisime be Baroko kaip civilizacinės epochos sąvokos, o daugelyje 1569–1791 m. socialinio gyvenimo fenomenų galime fiksuoti „barokinės visuomenės“ išraiškas. Aišku, tam tikru aspektu galėtume Baroką laikyti periferine ankstyvųjų Naujųjų amžių „laida“, nes barokinės Vidurio Europos neįmanoma įsivaizduoti be Vakarų poveikio. Tačiau tikroji ankstyvųjų Naujųjų amžių pobūdžio modernizacija į Lietuvą atėjo tik XVIII a. pabaigoje – su Gegužės 3-iosios konstitucija.

Lietuvos istorijos periodizacijos modeliai ilgai rėmėsi vienu pagrindiniu veiksniu. Senojoje politinėje istorijoje juo tapo valstybė, valstybingumo raida, senojoje kultūros istorijoje – kultūrinių epochų sklaida. Apskritai teorinį mąstymą ignoruojančioje mūsų istoriografijos tradicijoje periodizacijos modeliams, kaip ir istorinių procesų komparatyvistikai laike ir erdvėje, skirta nepakankamai dėmesio.

Politinės (įvykinės) istorijos periodizacinis modelis išlaikė savo patvarumą nuo Augusto Ludwigo Schlözerio laikų iki A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“. Maža to – į valstybingumo istoriją orientuotos dabartinės Lietuvos istorijos sintezės savo siūlomais periodizacijos modeliais nesiskiria nuo savo pirmtakių. Tačiau svarbiausias šių periodizacijos modelių bruožas – jų nepalyginamumas – jie neleidžia surasti Lietuvai vietos Europos ir pasaulio istorijoje. XIX a. Lietuvos kultūros istorijos siūlė įvairių Lietuvos istorijos ir jos „aukso amžiaus“ traktuočių (pvz., S. Daukanto, J. Jaroszewicziaus darbai), tačiau Lietuvos istorijos periodizacija ir čia neįgijo „visuomenių palyginamumo“ matmens.

Tarpukariu Z. Ivinskis pradėjo nuosekliai formuoti krikščioniškojo eurocentrizmo koncepciją, besiremiančią teiginiu, kad Lietuvos visuomenė bei kultūra yra vėluojantis europinis reiškinys ir kad kristianizacija yra esmingas Lietuvos istorijos procesas, rodantis civilizacijos plėtrą. Siekis matyti Lietuvos istoriją kaip visuomenės istoriją ir paaiškina, kodėl būtent Z. Ivinskis pirmasis pradėjo reflektuotai tyrinėti Lietuvos periodizacijos klausimus.

Sovietinė Lietuvos istoriografija negalėjo sukonstruoti nuoseklaus visuomenės periodizacinio modelio: Lietuvos istorija buvo brukama į Rusijos istorijos modelį (civilizacinių tipologijų požiūriu gretinama su kitu regionu), o epochinių reiškinių vertinimai neišlaikė vientisumo net toje pačioje knygoje (pvz.: J. Jurginis,
I. Lukšaitė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus. Vilnius, 1981).

Norėdami surasti priimtiną Lietuvos visuomenės raidos periodizacinį modelį, turime ne tik kūrybiškai pasinaudoti šiandieninės socialinės istorijos teorine mintimi, integralios periodizacijos pamatiniais principais, kruopščiai fiksuoti svarbiausius lūžius įvairiuose istorinio proceso lygmenyse, bet ir, remdamiesi regionine tipologija, ieškoti alternatyvos visuotinės istorijos periodizacijos schemai senovė–Viduramžiai–Naujieji laikai. Priešingu atveju, derinant savo istorijos periodizaciją prie „Europos laiko“, atsiranda tam tikrų prieštaravimų, tiek istoriografinių (nepakankamai integraliai įvertiname įvairias istoriografines įžvalgas), tiek komparatyvistinių (sąlyginai nedidelis regioninės tipologizacijos įdirbis mūsų istoriografijoje). Todėl gali paaiškėti, kad ankstyvųjų Naujųjų amžių pradžios paieškos Lietuvos istorijoje, sugretinus tuometines Europos vakarų bei Lietuvos visuomenes, išskiriant kelias anks-