pareiškė, kad „[...] savanoriai, kuriems už jų nuopelnus esą „sumokėta“, „iš ambicijos“ darą įvairių priekaištų, ypač dėl pirmūno vardo“71.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos raštas ir jos narių susirūpinimas tuo, kad pirmūnai gauna lengvatas ir medalį, visiškai suprantami. Daugelio lengvatų kūrėjai savanoriai laukė nuo Nepriklausomybės kovų pabaigos, o 1927 m. įsikūrusi sąjunga įstatymų projektus ir raštus rašė 13 metų. O lengvatos gautos kartu su pirmūnais. Todėl ir kilo pasipiktinimas ir nenoras teigiamai žiūrėti į pirmūnus. Kariuomenės pirmūnų organizacija savo nariams lengvatas ir apdovanojimus gavo per 2 metus. Savanoriai manė, kad tokie sprendimai nuvertina jų nuopelnus. O tokį lengvą pirmūnams naudingų įstatymų priėmimą galima sieti su tautiniame sąjūdyje Rusijoje dalyvavusiomis asmenybėmis ir jų užimamais postais. Ne vienas buvo Valstybės taryboje, turėjo aukštas pareigas kariuomenėje, pavyzdžiui, kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis ir kt. Pirmūnus gynė ir krašto apsaugos ministras, svarstant įstatymą pareiškęs, kad vardą pasiūlęs Prezidentas ir jį pakeisti nemažai kainuotų, nes jau pagaminti medaliai, o tarnauti į Lietuvos kariuomenę „galėjo nestoti dėl nesveikatos, dėl išvargimo, dėl rastų nenormalių savo šeimos gyvenimo sąlygų, [...] o jei kuris netikęs galima neduoti pirmūno vardo“72. O lengvatas pirmūnams ministras apibūdino kaip „[...] tam tikrą sveiką socialinį ir auklėjamąjį pradą“73. Tokie ministro žodžiai verčia prisiminti ir kitų socialinių grupių – Lietuvos Nepriklausomybės kovų ir Pirmojo karo invalidus, kurie dėl pensijų ir kitų lengvatų kovojo ne vienerius metus. Tas darbas buvo atliktas tik trijų invalidų organizacijų ir brg. gen. V. Nagevičiaus kartais ir drastiškomis priemonėmis, kai karo invalidas, nuvykęs į Steigiamo Seimo salę ir atsisėdęs viduryje pareiškė, kad neišeis tol, kol bus priimtas pensijų įstatymas. Kariuomenės pirmūnams tokių žygių nereikėjo imtis. Viskas vyko civilizuotai, KAM aktyviai remiant jų reikalavimus.

Priimtoji įstatymo pataisa suteikė galimybę pirmūnams gauti Kariuomenės pirmūno medalį. Tai buvo sidabrinis, apskritas medalis, kurio averse pavaizduota lietuvaitė, laikanti dešinėje rankoje kardą. Viršutinėje medalio dalyje reljefinis užrašas „Už Lietuvos laisvę“, o apatinėje – „Kariuomenės pirmūnai“. Jo kryžiaus pavidalo plokštumoje pavaizduoti žygiuojantys Lietuvos kariuomenės pirmūnai su vėliava, kurioje matyti Vytis. Kryžiaus kampuose keturių svarbiausių Lietuvos miestų simboliniai vaizdai. Reverse – užrašas „1917–1919“. Kompozicijos plane pavaizduotas šautuvas ir kardas, apgaubti ąžuolo ir lauro šakelėmis. Juostelė trijų išilginių dryžių: žalia, balta, raudona. Skersai prisegama metalinė emaliu dengta 5 mm pločio juostelė, kurioje pažymėti 1917–1919 ir viduryje raidė
P. Kariuomenės medalio statutas Vyriausybės žiniose buvo paskelbtas 1940 m. gegužės 4 d., kai iki sovietinės okupacijos buvo likę truputį daugiau nei mėnuo. Kariuomenės pirmūnų sąjungos vyr. valdyba išplatino spaudoje pranešimą apie medalio įsteigimą ir kokius reikia pateikti dokumentus jam gauti. Ji siūlė sušaukti skyrių susirinkimus, „kadangi ne visi skyrių nariai bus skaitę ir supratę pirmūnų statuto dvasią, reikalavimus ir pirmenybes“, ir viešai viską išaiškinti74. Savo darbą pradėjo ir Kariuomenės pirmūnų medalio komisija, į kurią įėjo: pirmininkas brg. gen. K. Navakas, nariai – plk. J. Tumas, plk. ltn. J. Laurinaitis, ad. mjr. K. Sabalys ir ats. plk. J. Byla75. Pirmajame komisijos posėdyje, kuris

---

71 Dd. Ką gauna nauja ... .

72 Ten pat.

73 Ten pat.

74 Kariuomenės pirmūnams // Karys. 1940, birželio 6, Nr. 23.

75 Sudaryta Kariuomenės pirmūnų komisija. Ten pat.