Vertinant Lietuvos okupaciją ir aneksiją tarptautinės teisės praktikoje, remiamasi bendruoju teisės principu ex injuria non oritur jus (lot. iš neteisėtumo negimsta teisė), pagal kurį kitos valstybės turėtų nepripažinti neteisėtų teritorijos užgrobimų. Ši pareiga kildinama iš vadinamosios Stimsono doktrinos, kurios principai buvo vieningai patvirtinti valstybių praktikoje ir tapo sudedamąja bendrosios tarptautinės teisės dalimi. Vakaruose ne kartą buvo viešai deklaruojama, kad Vakarų valstybės niekada nepripažino Baltijos valstybių neteisėto inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Baltijos valstybių atveju galima daryti išvadą, jog valstybės aneksijos nepripažinimas traktuotinas kaip dalinis valstybės tarptautinio teisinio subjektiškumo išlaikymas, todėl Baltijos valstybės teisine prasme nepranyko iš Vakarų pasaulio akiračio.

Pagal pasirinktus politinius ir teisinius požymius pasaulio valstybių pozicijos diferencijuojamos, išskiriant tris valstybių tipus: valstybės, pripažinusios Baltijos valstybių aneksiją; valstybės, neišreiškusios pozicijos, bei Baltijos valstybių aneksijos nepripažinusios valstybės. Konstatuota, kad absoliuti dauguma Vakarų valstybių nuosekliai laikėsi Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo de jure principo ir vadovavosi vadinamąja nepripažinimo politika. Pavieniai pavyzdžiai, kai Vakarų valstybės pripažino Baltijos valstybių aneksiją (Švedijos ir Naujosios Zelandijos atvejai) arba neišreiškė pozicijos šiuo klausimu (Austrijos atvejis), tėra išimtis iš bendros tendencijos. Darbe identifikuota daugiau nei 80 valstybių, vienokia ar kitokia forma palaikiusių kontaktus su Lietuvos diplomatine tarnyba, t. y. traktavusių Lietuvą, jos diplomatus kaip egzistuojantį tarptautinių santykių ir teisės subjektą. Baltijos valstybių aneksijos nepripažinusių valstybių (daugiau nei 50 Vakarų valstybių) pozicijos pagal apsibrėžtus išraiškos būdų kriterijus papildomai klasifikuojamos į tris grupes: valstybės, nei de jure, nei de facto nepripažinusios Baltijos valstybių aneksijos; valstybės, vykdžiusios pragmatinę nepripažinimo politiką; valstybės, kurios laikėsi tyliosios nepripažinimo politikos principų. Šių formų nepripažinimo politika buvo racionaliausias Vakarų pasirinkimas, tenkinęs konkrečios valstybės tiek teisės, tiek politikos reikalavimus. Detalus šių valstybių ir jų pozicijų sąrašas pateikiamas darbo priede.

Disertacijos autorius pabrėžė, kad Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo analizė leidžia įžvelgti santykinį tarptautinės teisės silpnumą ir priklausomybę nuo tarptautinės politinės situacijos. Tarptautinė teisė, kaip didžiosios politikos priemonė, nebuvo pajėgi savarankiškai įveikti tarptautinio sambūvio diktuojamas sąlygas. Dėl tarptautinių politinių aplinkybių Vakarų politika Baltijos valstybių atžvilgiu įvardytina kaip dvilypė – vienokia buvo politinė realybė, kitokios buvo teisinės nuostatos. Vakarų nuostatų dvilypumas pasireiškė Baltijos valstybių inkorporavimo fakto pripažinimu politinėje plotmėje, tačiau teisiniu požiūriu Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių aneksija nebuvo įteisinta ir pripažįstama.

Lietuviškojoje istorinėje sąmonėje užsifiksavusio fenomeno dėl Vakarų galimybių ir priemonių išvaduoti Lietuvą susiformavimą lėmė bendroje Vakarų koncepcijoje implikuota ideologinė bei moralinė parama sovietų pavergtoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms. Tačiau bet kurie „vadavimo“ pažadai buvo ne tik kad pavėluoti, bet ir neturėjo jokio faktinio pagrindo – nei JAV, nei kuri nors kita Vakarų valstybė nepuoselėjo realių karinio vadavimo planų.

Faktas, kad Lietuva 50 metų išliko aneksuota, rodo, jog, sprendžiant Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių klausimą, lemiamą reikšmę pasaulinėje arenoje turėjo ne tarptautinės teisės argumentai, o tarptautinis politinis sambūvis.

Pateikdami atsiliepimus, oponentai įsiliejo į gyvą mokslinę diskusiją aktualia ir plačia disertacijos tema. Tiek oponentai, tiek tarybos