Baltų pasaulį Didysis tautų kraustymasis palietė nepalyginti menkiau nei Vidurio ir Vakarų Europos kraštus. Tačiau klajoklių, veikiausiai – hunų įsiveržimo pėdsakų aptinkame ir Lietuvos teritorijoje (Kernavė, Aukštadvaris, Kaukai, Plinkaigalis)²⁷. Jei klajoklių būriai pasiekė netgi Lietuvos teritoriją, dar dažniau su jais turėjo susidurti piečiau, arti Didžiojo tautų kraustymosi kelių gyvenusios baltų gentys. Panašu, kad, be trumpalaikių žiaurių antpuolių, baltai didesnio Didžiojo tautų kraustymosi poveikio nepatyrė. Jie nebuvo išstumti iš savo apgyventų vietų kaip labiau į pietvakarius gyvenę rytų germanai, nebuvo nublokšti į germanų – romėnų kontaktinę zoną ir netapo ankstyvųjų viduramžių Europoje vykusių etnopolitinių procesų dalyviais. Veikiausiai visų pirma tai lėmė geografinė padėtis – nuo „tautų kraustymosi magistralės“, ėjusios per Ukrainos teritoriją, baltų žemes skyrė didžiuliai pelkių plotai. Baltų žemės buvo labai miškingos, sunkai pasiekiamos klajokliams. Taip pat baltai netapo prievartiniais tautų kraustymosi dalyviais, kokiais hunai pavertė dalį pietų Urale gyvenusių ugrų, aplink dabartinę Moldovą gyvenusius sarmatus. Tai galėjo lemti nedidelis baltų, kaip karių – raitelių potencialas, o kitokių karių tomis aplinkybėmis nereikėjo. Baltai liko didžiųjų istorinių transformacijų nuošalėje ir vystėsi nepatirdami didesnių išorinių impulsų. Baltų žemėse susidarė teritorinės bendruomenės, išryškėjo smulkesni gentiniai dariniai, išsiskyrė gentinė diduomenė, daugėjo gyventojų. Iki vakarų baltų kontaktų su Skandinavijos vikingais ir rytų bei Dniepro baltų susidūrimo su į šiaurę besiveržiančiais slavais visas baltų arealas nepatyrė didesnio išorinio poveikio. Veikiausiai todėl baltų žemės neturėjo savo „Vendelio laikotarpio“ – didžiulė baltų teritorija neturėjo tokių aiškių gamtinių ribų, kaip Skandinavija, gyventojų tankumas buvo menkas, o atskirų genčių išsivystymo lygis skyrėsi dar nuo vėlyvojo neolito ir bronzos amžių. Baltų, minimaliai dalyvavusių Didžiojo tautų kraustymosi procesuose, suvokimas apie modernybes, transformacijas ir naujoves negalėjo rimčiau paveikti baltiškojo tradicionalizmo. Vykstant barbariškojo senosios Europos pasaulio, antikos griuvėsių ir klajoklių nomadų sintezei besiformuojanti ankstyvųjų viduramžių Europa paliko baltus už savo ribų.

Finougrų arealą Didysis tautų kraustymasis palietė tik Uralo regione. Tik kai kurios ugrų gentys netgi buvo įtrauktos į vakarų link besiveržiančią klajoklių masę. Teritorijos apgyvendinimas finougrų areale paprastai buvo dar retesnis nei baltų žemėse. Archeologijos paminkluose radinių ypač mažai. Vidinėse, nuo jūros nutolusiose, į šiaurę nuo baltų arealo buvusiose finougrų teritorijose netgi geležies amžiaus pradžia – gerokai vėlesnė nei baltų žemėse. Baltų areale ir Estijoje geležies amžiaus pradžia datuojama V a. pr. Kr., o Karelijoje ankstyviausias geležies amžiaus paminklas datuojamas VI a.

___

²⁶ Лебедев Г. С. Конунги – викинги (к характеристике типа раннефеодального деятеля в Скандинавии) // Политические деятели античности, Средневековья и нового времени. Ленинград, 1983, с. 44-53.

²⁷ Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарична – археалагiческий зборнiк. № 11. Беларусь у сiстеме Еўрапейскiх культурных сувязяўю. Мiнск, 1994, с. 15-20.