C. Geertzo minimas „tankus (turiningas, išsamus) aprašymas“ (angl. thick description) yra galutinis antropologinio tyrimo, kaip jį supranta simboliniai antropologai, tikslas. Šią
C. Geertzo sąvoką itin pamėgo naujieji kultūriniai istorikai, ja atsiribodami nuo orientuotos į priežastinį aiškinimą socialinės istorijos. Kiti populiarūs naujojoje kultūrinėje istorijoje konceptualiniai skoliniai iš simbolinės antropologijos yra vadinamoji „teksto metafora“, „socialinio diskurso“ ir „socialinės dramos“ sąvokos. Sekdamas Paulu Ricoeuru, C. Geertzas pažymi, kad socialinis žmonių gyvenimas yra „tekstualus“, t. y. gali būti interpretuojamas, „skaitomas“ kaip ir rašytiniai tekstai. Tačiau antropologas (ar kultūrinis istorikas) nėra vienintelis jo interpretatorius: socialinis žmonių gyvenimas yra nesibaigiantis „socialinis diskursas“, kuriame žmonės nepaliaujamai audžia „reikšmės audeklus“⁷⁷, interpretuodami vieni kitų veiksmus. Antropologas yra šių interpretacijų interpretatorius. „Žmonių kultūra yra ansamblis tekstų, kurie patys yra ansambliai, ir kuriuos antropologas stengiasi skaityti per petį tų, kuriems jie iš tikrųjų priklauso.“⁷⁸  „Socialinės dramos“ metafora, kuriai teikia pirmenybę Victoras Turneris, nurodo siužeto tipą, dažnai pasitaikantį gyvenimo „socialiniuose tekstuose“.

Kultūrinė antropologija ir ypač simbolinė antropologija didžiausią įtaką naujajai kultūrinei istorijai darė jos „iškilimo“ pradžioje – aštuntajame dešimtmetyje. Kuo toliau, tuo labiau autoritetu bei įtaka su ja lyginosi poststruktūralizmas – filosofijos ir humanistikos srovė, kuri literatūroje dažnai yra vadinama tiesiog „postmodernizmu“⁷⁹. Žymiausi poststruktūralizmo atstovai yra prancūzų filosofas
Jacques Derrida (g. 1930), filosofas ir istorikas Michelis Foucault (1916–1984), taip pat vadinamoji „dekonstruktyvistinė“ literatūros
kritikos mokykla JAV (Paul de Man, Harold Bloom, Geoffrey Hartman, J. Hillis Miller)⁸⁰. Veikiant poststruktūralizmui „diskurso“, „teksto“ ir pan. sąvokos bei metaforos, perimtos iš simbolinės antropologijos, naujojoje kultūrinėje istorijoje įgijo dar didesnį svorį, o pats kultūrinės istorijos iškilimas buvo pavadintas „lingvistiniu“ ar „literatūriniu“ posūkiu istoriografijoje.

Poststruktūralizmas kritiškai žiūri ir į tradicinę („humanistinę“) hermeneutiką (taigi, jo požiūriu, C. Geertzas su savo prohermeneutinėmis simpatijomis yra pernelyg „konservatyvus“), ir į scientistinį struktūralizmą, ieškodamas būdų transcenduoti jų priešingybę. Nuo struktūralizmo poststruktūralizmą skiria atsisakymas prielaidos, kad egzistuoja toks dalykas kaip simbolių, tekstų ir kitokių kultūros objektų „reikšmė savyje“, savo apibrėžtumu ir sta-

 ___

 76 Geertz C. The Interpretation of Cultures, p. 14.

 77 Ibidem, p. 4.

 78 Ibidem, p. 452.

 79 Žr.: Culler J. On Deconstruction Theory and Criticism ofter Structuralism. London: Routledge, 1983; Eagleton T. Einführung in die Literaturwissenschaft. Stuttgart: J. B. Metzlersche Verlagsbuchhandung, 1992, S. 110–137.