Valstybės departamento Europos reikalų skyriaus direktoriaus pavaduotojo Johno Hickersono parengtame slaptame memorandume apžvelgiant sovietų įsigalėjimą Baltijos valstybėse buvo rašoma: „Mes žinome, kad Baltijos valstybės buvo reinkorporuotos į Sovietų Sąjungą. […] tai ne klausimas, ar mums tai patinka, ar ne
[…]. Esmė ta, kad tai atsitiko, ir niekas, kas yra Jungtinių Valstijų galioje, negali to pakeisti“²⁵. Minėtame memorandume trijų Baltijos valstybių reinkorporavimo į Sovietų Sąjungą fakto akivaizdoje buvo pateikiamas J. Hickersono siūlymas, kad ateityje, siekiant pasinaudoti visomis derybinėmis galiomis, pokalbiuose su rusais dėl Jungtinių Tautų organizacijos steigimo jis pritartų šio regiono pripažinimui Sovietų Sąjungos teritorija. Papildomai buvo užsimenama ir apie tai, jog šis siūlymas apiimtų ir Baltijos valstybių diplomatinių atstovų Jungtinėse Amerikos Valstijose pripažinimo atšaukimą²⁶.

Nepaisant tokio pobūdžio siūlymų, anksčiau deklaruotos Vakarų teisinės nuostatos Baltijos valstybių atžvilgiu išliko nepakitusios, o Baltijos valstybių diplomatiniai atstovai netrukdomai tęsė savo veiklą. 1944 metų pabaigoje–1945 metų pradžioje Vakarų valstybės apsibrėžė bent jau iki karo pabaigos ir galutinio taikos susitarimo laikytis ir viešai deklaruoti Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimą. Tokios pasirinktos politinės linijos reali išraiškos priemonė buvo keli Didžiosios Britanijos pareiškimai. 1944 m. gruodžio 21 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad Jos Didenybės vyriausybė pareiškė, jog po 1940 metais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvykusių pokyčių nepripažino ir nepripažįsta jokių šių respublikų vyriausybių²⁷. 1945 metų sausį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija rekomendavo oficialiose publikacijose ir leidiniuose, minint Baltijos valstybių teritorijas, vengti vartoti abreviatūrą „SSR“²⁸.

Prieš konferenciją Jaltoje Vakarų sąjungininkai susitiko tarpiniame maršruto į Krymą taške, Maltoje. Čia vyko Vakarų derybinių pozicijų aptarimas ir derinimas. Maltos susitikime nuskambėjo tokia Britanijos užsienio reikalų ministro A. Edeno frazė: „Rusai turės nemažai reikalavimų, bet mes jiems galime pasiūlyti labai nedaug, o norime iš jų gauti daug. Todėl mums reikia susitarti dėl to, ko mes norime, ir to, ką teks atiduoti“²⁹.

Į Jaltą Vakarų valstybių vadovai keliavo neturėdami iliuzijų dėl Baltijos valstybių ir galbūt dėl visos Vidurio ir Rytų Europos, į kurią jau buvo įžengusi Raudonoji armija, likimo. Karinis Sovietų Sąjungos vyravimas pastatė ją į stiprias derybines pozicijas³⁰.

Jaltos konferencijos svarstymai dar labiau padidino Vidurio ir Rytų Europos tautų susirūpinimą, kad jos pateks į Sovietų Sąjungos įtakos sferą. Jaltos konferencijoje Lietuvos, Latvijos bei Estijos priklausomybės ir pripažinimo reikalai tiesiogiai visai nebebuvo aptariami³¹, nors su

___

25 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers The Conferences at Malta and Yalta, 1945. Washington, 1955, p. 94–95.

26 Vitas R. The United States and Lithuania…,
p. 63–64; Schnorf R. A. The Baltic States in U.S.–Soviet Relations…, p. 70–71.

27 Hough W. J. H., III. The Annexation of the Baltic States and its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory // New York School Journal of International and Comparative Law. 1985, no 2, p. 415.

28 Nurek M. Great Britain and the Baltic Sea…, p. 105.

29 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers The Conferences at Malta and Yalta, 1945. Washington, 1955, p. 501; Крымская конференция руководителей трех союзных держав…, c. 12.

30 Kertesz S. The Last European Peace Conference: Paris 1946 Conflict of Values. New York, 1992, p. 12.

31 Laučka J. B. Baltijos valstybės ilgamečio Amerikos diplomato atsiminimuose // Aidai. 1981, Nr. 2,
p. 91.