1. Feodalizmas – nuosmukis?

Pagrindinė L. Vasiljevo tezė: feodalizmas Europoje – tai nuosmukis, regresas, palyginti su antikiniu Europos istorijos etapu (pastarasis, anot L. Vasiljevo, prasidėjo senovės Graikijoje VII a. pr. Kr., kai antikos socialinė struktūra mutavo ir pradėjo esmingai skirtis nuo senovės Rytų civilizacijų⁵). L. Vasiljevo požiūris į feodalizmą šia prasme artimas Renesanso mąstytojų požiūriui į viduramžius. Pasak L. Vasiljevo: „Antikinio tipo struktūra buvo iš esmės deformuota po Romos kritimo. Germaniškoji ankstyvojo feodalizmo Europa buvo struktūriškai svetima jai“⁶. Per visus viduramžius vyko lėtas antikos civilizacijos socialinės struktūros atgimimas. Šiek tiek prie to prisidėjo christianizacija, bet procesas įgavo pagreitį tik II tūkstantmečio po Kr. pradžioje daugiausia dėl miestietiško gyvenimo raidos ir miestų-respublikų (Venecijos, Florencijos, Genujos, Hanzos sąjungos ir kt.) atsiradimo ir suklestėjimo, nes juose antikinės struktūros elementai ėmė vyrauti. „Antrąją pavarą“ antikos recepcijos procesas „įjungia“ per Renesansą⁷.

Aptardamas europiečių kolonializmą
L. Vasiljevas taip pat akcentuoja iš esmės neigiamą ispanų ir portugalų kolonizatorių atneštų feodalinių santykių įtaką Lotynų Amerikos raidai. Klasifikuodamas kolonializmą rusų istorikas išskiria keturis jo tipus. Lygindamas Šiaurės Amerikos (taip pat Australijos, Naujosios Zelandijos, su išlygomis ir Pietų Afrikos; pirmasis tipas) kolonijų raidos savitumus su Pietų ir Vidurio Amerikos (antrasis tipas) L. Vasiljevas pabrėžia, kad Lotynų Amerikos raida buvo gerokai lėtesnė. Aptardamas šio reiškinio priežastis jis, be kita ko, konstatuoja, kad ne tik čiabuvių visuomenės struktūra buvo tradicinė neeuropietiška (t. y. azijinis gamybos būdas), bet ir kolonizatorių (ispanų, portugalų) feodaliniuose visuomeniniuose santykiuose buvo gausu stagnacinių tos pačios struktūros elementų. Taigi susidariusi sankloda buvo hibridinė, o visuomenės raida, palyginti su Šiaurės Amerika, lėta. Vienintelė šioje struktūroje glūdinti tam tikros pažangos potencija – tai „europinė privatininkiška-
-verslininkiška tradicija“, paveldėta iš antikinio kapitalistinio raidos tipo⁸, t. y. vėlgi iš antikos. Taigi feodalizmas, anot L. Vasiljevo, vienareikšmiškai buvusi regresyvi Europos istorijos stadija.

E. Gudavičius taip pat kalba apie tai, kad antikinės struktūros raida po Vakarų Romos imperijos žlugimo nutrūko⁹, tačiau Romos teisė darė įtaką germanams, kurie konfiskuotas žemes išsidalijo individualiai. Taip individuali žemės valda – alodas – pagimdė individualų tiesioginio gamintojo ūkį¹⁰. Tai, anot E. Gu-

___

4 Васильев Л. С. История Востока. 2-е изд., испр. и доп. Москва, 2001, т. 1, p. 249–250; plg.: Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998, p. 87–92.

5 Васильев Л. С. Восток и Запад в истории (основные параметры проблематики) // Альтернативные пути к цивилизациии. Москва, 2000, с. 103.

6 Васильев Л. С. История Востока. 2-е изд., испр. и доп. Москва, 2001, т. 2, с. 248.

7 Ten pat, p. 248.

8 Ten pat, p. 17–18.

9 Gudavičius E. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis // Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 54.

10 Gudavičius E. Naujoji Europa: istorijos metmenys ir įžvalgos iki XVI a. // E. Gudavičius. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 19.