niai rinkiniai, iš kurių verta išskirti amerikiečių istorikės Lynn Hunt išleistą knygą Naujoji kultūrinė istorija“10 bei vokiečių istorikų Wolfgango Hardtwigo ir Hanso Ulricho Wehlerio išleistą Kultūros istorija šiandien11 . Kaip nurodo šios knygos leidėjai, „vargu ar galima ir ar prasminga tiksliai konceptualiai skirti kultūrinę istoriją, istorinį kultūros mokslą, naująją idėjų arba intelektualinę istoriją, kasdienybės istoriją ir istorinę antropologiją. Skirtingi programiniai apmatai, tyrimo strategijos ir pavyzdiniai tyrimai pagrindiniais klausimais daug kur konverguoja“12. Naujosios kultūrinės istorijos, suprantamos šia plačia prasme (tokios jos sampratos laikomasi ir šiame straipsnyje), iškilimas kartais įspūdingai pasireiškia ir atskirų istorikų kūrybinėse biografijose. 1968 m.
vienas žymiausių „Analų“ mokyklos istorikų Emmanuelis Le Roy Ladurie pranašavo: „rytojaus istorikas turės mokėti sudaryti kompiuterio programą, kad išgyventų“; „nekvantifikuojama istorija negali reikšti pretenzijų į mokslo vardą“13. Praėjus keleriems metams, išėjo jo paties garsioji mikroistorija Montaillou14, kuri netruko tapti vienu naujosios kultūrinės istorijos pavyzdžių.
Su kultūrinės istorijos iškilimu yra susijusi ir tokia akademinės humanistikos organizacijos naujovė, kaip vadinamųjų cultural studies centrų bei studijų programų atsiradimas. Jų prototipu tapo 1964 m. Birminghamo universitete įsteigtas Šiuolaikinių kultūros studijų centras (Center for Contemporary Cultural Studies)15. „Kultūros studijos“ labiausiai išpopuliarėjo šalyse, kurių humanistika yra glaudžiausiai susijusi su Didžiosios Britanijos universitetais (visų pirma Australijoje ir Skandinavijos šalyse). „Kultūros studijos“ nėra tapačios „kultūrinei istorijai“, nes instituciškai su jomis susiję tyrinėtojai daugiausia tiria šiuolaikinę (pokario laikų) masinę („populiariąją“) kultūrą, gyvuojančią šiuolaikinių masinės komunikacijos priemonių terpėje. „Kultūros studijas“ ir naująją kultūrinę istoriją vienija orientacija į tuos pačius teorijos autoritetus (žr. 4-ą dalį). Produktyvus dialogas naująją kultūrinę istoriją sieja ir su vadinamosiomis „giminės studijomis“ (angl. gender studies) bei feministine istoriografija apskritai16.
Kultūrinės istorijos iškilimas gali būti aiškinamas kaip istoriografijos atsakymas į „iššūkius“, susijusius su jos socialinės-kultūrinės
aplinkos pakitimais. Populiarią tų pakitimų sinoptinę diagnozę išreiškia „postmoderno“ ar „postmodernaus būvio“ sąvoka. Šiame straipsnyje nėra nei galimybės, nei reikalo gilintis į šios sąvokos turinį bei svarstyti „postmoderno“, „vėlyvojo moderno“ ir kitų šiuolaikinėje socialinėje teorijoje diskutuojamų alternatyvių globalinių diagnostinių sąvokų lyginamuosius pra-
___
10 Žr.: Hunt L. (Ed.). The New Cultural History. Berkeley: Un-ty of California Press, 1989. Žr. taip pat: Bonnell V. E., Hunt L. A. (Eds.). Beyond the Cultural Turn: New Directions in the Study of Society and Culture. Berkeley: Un-ty of California Press, 1999.
11 Žr.: Hardtwig W., Wehler H. U. (Hrsg.). Kulturgeschichte heute. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1996. Žr. taip pat: Schulze W. (Hrsg.). Sozialgeschichte, Alltagsgeschichte, Mikrohistorie. Eine Diskussion. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1994.
12 Hardtwig W., Wehler H. U. Einleitung // Kulturgeschichte heute, S. 7.
13 Le Roy Ladurie E. The Territory of the Historian. Chicago: The University of Chicago Press, 1979, p. 6, 15.
14 Žr.: Le Roy Ladurie E. Montaillou, village occitan de 1294 a 1324. Paris: Gallimard, 1975.
15 Žr.: Grossberg L., Nelson C., Treichler P. (Eds.). Cultural Studies. New York: Routledge, 1992.
16 Žr., pavyzdžiui, Scott J. W. Gender and the Politics of History. New York: Columbia UP, 1988 ir kitas Columbia University Press serijoje Gender and Culture išleistas knygas. |
dizainas ir programavimas giriaus