| valdžia laikinai apribojamos ir privačių feodalų dokumentuose74. Tuo tarpu įkeisto nekilnojamojo turto laikytojas stengėsi iš jo gauti maksimalias pajamas, beatodairiškai išnaudodamas priklausomus žmones75. Toks naudojimasis ir laikymas ne kartą baigdavosi įkeisto dvaro nuskurdinimu, todėl teismuose atsirasdavo bylų dėl jėga susigrąžinto turto, įkaito laikui nepasibaigus76. Matyt, ne veltui įkeitimo raštuose buvo stengiamasi kuo išsamiau išvardyti ir nustatyti įkaito laikytojo teises ir pareigas, atsižvelgiant ir į įkaito davėjo interesus. Tačiau ikistatutinėje teismų praktikoje pasitaiko faktų, bylojančių ir apie įkaito davėjų nusižengimus77.
Naudojimosi įkeistu turtu samprata buvo tokia plati, kad įkaito laikytojas turėjo perįkeitimo teisę, t. y. įkaito laikytojas svetimą turtą bet kada galėjo įkeisti trečiam asmeniui78. Perįkeitimo faktus XVI a. antrojoje pusėje mini M. Vladimirskis-Budanovas, J. Adamusas79. Šaltiniai kol kas neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti perįkeitimo už didesnę sumą galimybę, tačiau perįkeitimo reglamentavimas PLS (X. 2, 4 str.) rodo šią problemą egzistavus.
Kreditorius, perimdamas įkeisto dvaro valdymą, prisiimdavo ir visus su tuo dvaru susijusius įsipareigojimus (jeigu įkeitimo rašte nebūdavo išlygų). PLS X. 1 ir 2 str. numato tokį kazusą, tačiau nei prievolių, nei mokesčių dydis nekonkretinamas. Visa tai atsispindi aktuose, ypatingą dėmesį skiriant karo prievolei80. Beje, ši prievolė įkeistų dvarų atžvilgiu PLS II skyriaus įvade suformuluota labai aiškiai: didžiojo kunigaikščio įkeistiems dvarams padaryta išlyga: „<…> kas laikytų iš mūsų įkeistą mūsų dvarą, tai tas neprivalės <…> išrengti [į karo tarnybą – L. S.] vaikiną <…>“81 Taigi, kaip matome, valstybės „galingieji“, daugiausia kaip tik ir laikę didžiojo kunigaikščio įkeistus dvarus, sugebėjo gauti sau rimtų lengvatų. Tačiau tie patys didikai, laikę įkeistus privačius dvarus, karo prievolę privalėjo atlikti82.
PLS nesukonkretinta ir įkaito trukmė: apsiribojama tik abstrakčiais pasakymais „įkeistų nurodytam laikui“, „įkeistų tam tikram terminui“, „įkeistų <…> terminuotai“83. Įkaito trukmę nustatydavo besitariančios šalys84. Dokumentuose aptinkama įvairių terminų – nuo trumpalaikio (1–3 metai)85 iki ilgalaikio (5–12 metų)86. Tačiau pasitaiko ir tokių įkeitimo raštų, kur įkaito trukmė nusakoma formuluote
______________________________________________________
75 Nors įkaito laikytojas, kaip pastebėjo V. Pičeta, neturėjo teisės didinti prievolių, realybė dažniausiai būdavo priešinga (žr. В. И. Пичета. Белоруссия, с. 273).
76 Tokį faktą mini ir N. Maksimeiko (žr. Н. А. Максимейко. Сеймы, с. 75–76); specialiai panašaus pobūdžio įkeitimo raštus įsigaliojus PLS tyrinėjo I. Novickis (И. П. Новицкий. Содержание актов, с. 144); šitokį reiškinį Antrojo Lietuvos Statuto galiojimo laikotarpiu mini ir M. Vladimirskis-Budanovas (М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение, с. 39–45).
77 Dažniausiai tai bylos dėl įkeisto turto susigrąžinimo jėga, neatidavus skolos. Tačiau jose apie įkaito laikytojo savivalę net neužsimenama (РИБ, т. 20, стб. 6, № 5; стб. 54–55, № 50 –1510 m.; стб. 1496–1498, № 173 – tarp 1521 m. dokumentų).
78 LM. 8 UžK, p. 363, Nr. 501 (1510 m.); РИБ, т. 20, стб. 656–657, № 92 (1511 m.); LM. 12 UžK, p. 284, Nr. 303 (1524 m.) – perkeitimas už tą pačią sumą; tačiau yra žinomas ir didžiojo kunigaikščio įkeisto Aukštadvario perįkeitimas už mažesnę sumą (LM. 4 TBK, p. 52, Nr. 13 – 1522 m.).
79 М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение, с. 73–78; J. Adamus. Zastaw, s. 59–65 (pateikia keletą perįkeitimo faktų iki PLS priėmimo).
80 РИБ, т. 33, Петроград, 1915, стб. 9, 10, 14–15, 16 ir kt.; taip pat žr. J. Adamus. Zastaw, s. 55–56.
81 Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 139.
82 РИБ, т. 33, стб. 9, 10, 14–15, 16 ir kt.
83 Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 231–233, X. 5, 7–9 str.
84 М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение, с. 93.
85 AKS, t. III, p. 28, Nr. XLIV (1497 m. – 1 metams); LM. 11 Įrašų, p. 86–87, Nr. 73 ([1519 m.] – 3 metams).
86 LM. 6 TBK, p. 45, Nr. 35 ([1528 m.] – 5 metams); p. 66, Nr. 69 (1529 m. – 12 metų).
87 LM. 5 UžK, p. 263, Nr. 146 (1503 m.); LM. 8 UžK, p. 231, Nr. 279 (1507 m.); LM. 11 Įrašų, p. 56, Nr. 21 (1518 m.). |
dizainas ir programavimas giriaus