tai. Įmonininkas privalėjo į darbo pažymėjimą įrašyti darbo santykio pradžią ir pabaigą. Darbo pažymėjimas darbo santykio metu turėjo likti įmonės vadovo žinioje, o prireikus kompetentingoms įstaigoms, jis privalėjo jį parodyti. Nesilaikantiems šio parėdymo grėsė šešių mėnesių kalėjimas ir piniginė bauda arba viena šių bausmių.

1942 m. spalio 21 d. Ostlando reichskomisaro H. Lohsės „Parėdymu dėl darbo jėgos samdymo ir atleidimo, taip pat dėl sutarties laužymo ir viliojimo sukliudymo“ išplėsta baudžiamoji atsakomybė už darbo jėgos samdymo ir atleidimo procedūrų nesilaikymą, taip pat už apsileidimą darbe, girtavimą darbo vietoje ir pan. Dabar už tai numatyta bausti kalėjimu iki penkerių metų ir pinigine bauda arba viena šių bausmių, jeigu pagal kitus nuostatus netaikoma sunkesnė bausmė. Ypač sunkiais sąmoningo nusižengimo atvejais grasinta bausti sunkiųjų darbų kalėjimu¹⁴.  

Ostlando reichskomisaras H. Lohsė 1943 m. sausio 25 d. išleido „Pirmąjį parėdymą vykdyti parėdymui dėl darbo prievolės įvedimo užimtose Rytų srityse“, kuriuo detaliai nustatė, kokie darbai priskiriami viešajai darbo prievolei, būtent: visi viešojo intereso darbai, ypač darbai ginklavimosi ūkyje, žemės ūkyje, viešojoje viršžeminėje statyboje, požeminėje ir vandens statybose, viešųjų pastatų įrengimo ir išlaikymo darbai, taip pat kelių tiesimas ir išlaikymas, vandens kelių ir geležinkelių darbai, vandens srovių reguliavimas ir krašto kultūros darbai. Darbo prievolė galėjo būti išplėsta ir darbui už Ostlando reichskomisariato ribų¹⁵. 

Kadangi žemės ūkis buvo vyraujanti Lietuvos ūkio šaka, vokiečiai iš jos tikėjosi daugiausia naudos. Jie ypač kreipė dėmesį į šios srities darbo jėgą ir jos tvarkymą. Jų manymu, Lietuvos žemės ūkyje tuo metu darbininkų buvo per mažai, o kitose šakose, pavyzdžiui, pramonėje – per daug. Anot vokiečių, žemės ūkyje naudojama darbo jėga nebuvo tinkamai paskirstyta. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos laikais žemės ūkiui taip pat nuolat trūko nemažai žemės ūkio samdinių, tačiau problema ypač suaktualėjo per bolševikmetį. Sovietų valdžia, iš viso nenorėjusi, kad žemės ūkio darbininkai tarnautų pas pravardžiuojamuosius „buožėmis“, kaime buvo sudariusi tokias sąlygas, kad patys ūkininkai nebepajėgė samdytis darbininkų. Per vienus bolševikų viešpatavimo Lietuvoje metus vien Kaune ir Kauno apskrityje užregistruota apie 10 tūkst. iš kaimų į miestus atvykusių žemės ūkio darbininkų bedarbių. Preliminariais duomenimis, kitose apskrityse žemės ūkį palikusių darbininkų buvo per 20 tūkst.¹⁶  Esant miestuose užtektinai savos darbo jėgos, negalėdami susirasti darbo, žemės ūkio darbininkai turėjo skursti. Savo ruožtu nepajėgdami pasisamdyti darbininkų, ūkininkai buvo priversti mažinti gyvulių skaičių ir ne taip intensyviai įdirbti žemę.

Būdama suinteresuota žemės ūkio gamybos didinimu savanaudiškais tikslais, nacių okupacinė civilinė valdžia, padedama lietuviškosios administracijos, siekusios kuo efektyviau išnaudoti krašto gamybinį potencialą
kovai su mirtinu lietuvių tautos priešu – bolševizmu, ėmėsi tam tikrų priemonių susidariusiai padėčiai sureguliuoti. 1941 m. liepos viduryje Darbo tvarkymo departamentas įpareigojo visų valsčių viršaičius skubiai surinkti šias žinias:
1) kiek žemės ūkio darbininkų valsčiuje trūksta; 2) kuriems žemės ūkio darbams daugiausia trūksta darbininkų; 3) koks yra valsčiuje žemės ūkio darbininkų perteklius, jei toks yra. Žinias

 ___

14 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen.  1942, Nr. 54, S. 710–712.

15 Ten pat, 1943, Nr. 2, S. 10–11.

16 Dėl darbo jėgos žemės ūkyje // Į Laisvę. 1941, liepos 14, Nr. 18, p. 4.