Vėlesnių herbynų sudarinėtojai naujos informacijos apie Šemetų kilmę nepateikė. Dėl šios priežasties XX a. istorikų hipotezės ir sukosi S. Okolskio ir A. Kojalavičiaus nubrėžtame faktų ir spėjimų rate. Šiai informacijai pasidavė tiek XVII a. poeto Stanislovo Samuelio Šemetos kūrybą tyrinėjęs Ludwikas Kamykowskis¹¹, tiek jau minėtas J. Glinka. Beje, pastarasis istorikas nemažai dėmesio skyrė šaltinių kritikai. Išanalizavęs 1463 m. ir 1479 m. fundacinius raštus Vaverkos (Voverio) bažnyčiai¹², jis visai pagrįstai teigė, jog fundatoriai Niemojkos sūnus Šemeta bei Račkaičiai, Jundilaičiai, Jackaičiai, Radaičiai ir Butkaičiai (Butkevičiai) buvo Goligino (Galigino) ir jo brolių palikuonys. Pasinaudojęs kitais šaltiniais istorikas nustatė, kad Goligino tėvas buvo Galivainas (1432 m. rašte Galiginas vadinamas Golgen Gohlywoynowicz)¹³. Tiesa, tolesni istoriko bandymai Galigino giminę kildinti iš neva XIII a. pabaigoje gyvenusio žemaičių kilmingojo Klausučio yra labai abejotini. Iš esmės jie remiasi tik jau minėta A. Kojalavičiaus informacija, kurią
J. Glinka priėmė be rimtesnės kritikos. Atkreipkime dėmesį, kad 1413 m. Horodlėje Galiginas iš tiesų gavo teisę naudotis Gulbės herbu. Tačiau dokumentuose neminimas nei jo brolis Kormultas, nei senelis Klausutis¹⁴. Abiejų šių asmenų egzistavimas apskritai nepatvirtintas jokiais rašytiniais šaltiniais, todėl juos reikėtų sieti su Šemetų giminės legenda.

Galigino Galivainaičio ryšius su Žemaitija J. Glinka įrodinėjo remdamasis Władysławo Semkowicziaus tyrimais. Šis istorikas nuo 1401 m. dk Vytauto aplinkoje figūruojantį Galiginą tapatino su 1413 m. minimu žemaičių bajoru Andreas dictus Golykunth¹⁵. Nors lietuvių kalbos nemokėję XV a. raštininkai rašydami dažnai iškraipydavo vardus, visgi, atrodo, toks identifikavimas yra klaidingas. Viena vertus, labiau tikėtina, kad taip užrašytą vardą reikėtų skaityti – Galikantas (ar Galikontas), kita vertus, kituose šaltiniuose Galiginas nebuvo vadinamas Andriumi.

Taigi Šemetų giminės pirmtakų negalime vadinti žemaičiais. Ši giminė išsirutuliojo iš dk Vytauto aplinkos bajoro Galigino, kurio pagrindinės valdos buvo Voverys ir Ditva, giminės. Neabejotinu jų protėviu reikėtų vadinti Šemetos tėvą, šaltiniuose vadinamą Niemojkos (Schemyoth Nyemoykowycz, Ųåģåņ Ķåģīčźīāč÷) vardu. Kadangi senųjų baltiškųjų vardų užrašymas dažnai patirdavo slavų kalbų fonetikos įtaką, labiausiai tikėtina, kad šis vardas originaliai turėjo skambėti kiek kitaip nei buvo užrašomas – galbūt Nemeika¹⁶ Paties Nemeikos šaltiniai nemini – apie jį sužinome tik

___

11 Kamykowski L. Stanisław Samuel Szemiot, Lublin, 1937, s. 5.

12 Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej / Wyd. J. Fijałek i W. Semkowicz. Kraków, 1932–1948,
s. 282–286, 368–370.

13 Glinka J. Ród Klausucia, cz. I, s. 87–94, 97.

14 Akta unji Polski z Litwą: 1358–1791 / Wydał S. Ku-trzeba i W. Semkowicz. Kraków, 1932 (toliau – Akta unji), nr. 49–51, s. 50–72.

15 Semkowicz W. O litewskich rodach bojarskich zbratanych ze szlachtą polską w Horodle roku 1413 // Lituano–Slavica Posnaniensia. Studia historica. 1989, t. 3, s. 71. Tokios pat nuomonės laikosi ir Rimvydas Petrauskas.
Žr. Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje– XV a. Sudėtis–struktūra–valdžia. Vilnius, 2003 (toliau – Petrauskas R. Lietuvos diduomenė), p. 239.

16 Marija Karplukówna Niemojkos vardo reikšmę priskiria prie „negatyviųjų“ lenkiškų vardų grupės. Žr. Karplukówna M. Polskie imiona słowiańskie. Warszawa–
Kraków, 1973 (toliau – Karplukówna M. Polskie imiona), s. 9. Niemoj, mūsų atveju Niemojka, būtų galima traktuoti kaip pravardę, reiškusią „nesiprausėlį“. Pagal genealoginius duomenis, Šemetos tėvas priklausė ne lenkiškai, o lietuviškai giminei. Todėl etimologiškai šį vardą reikėtų kildinti iš XV a. Nemeikio, Nameikio vardo. Plg. Lietuvos Metrika (1440–1498) (toliau – LM). Užrašymų knyga 3, Vilnius, 1998 (toliau – LM. 3-oji UžK), p. 60 Немоико (Nemeikis); p. 66 Namei(k)ša (Номеиша); p. 20 Namei(k)šaitis (Номеишковичу). Tokios pat nuomonės laikosi ir R. Petrauskas. Žr.: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė, p. 302.