kis, XIX amžiaus Lietuvos istorijoje mato ne sintezę, bet prievartinį prijungimą prie Rytų krikščioniškos civili­zacijos.

Jokių tradicinių išvadų iš šios informacijos daryti nereikia, nebent tai, kad du didieji istorikai, turėję la­bai skirtingą požiūrį į Lietuvą, svarstydami jos vietą pasaulyje, padarė tas pačias išvadas.

IŠNAŠOS

1. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991. P. 2.
2. Jakštas J. A.  a.  Ivinskis Z.  - didžiausias nepriklausomoje Lietuvoje išsimokslinęs istorikas // Tėviškės žiburiai  (Toronto). 1972 01 13.
3. Bumblauskas A. Z. Ivinskis ir Lietuvos istoriografijos paradigmos // Kultūros barai. 1992. Nr. 3. P. 12.
4. Gudavičius E. Zenonas Ivinskis ir jo veikalas // Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991. P. 415.
5. Ivinskis Z. Veiksniai, apsprendę mano dabartinę pasaulėžiūrą // Mano pasaulėžiūra. Kultūrininkų pasisakymai. Chicago, 1958.P. 103.
6. Ten pat. P. 101.
7. Toynbee A. J. Study of History. Vol. 2. London, 1962. P. 172.
8. Ivinskis Z. Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva //Athenaeum. 1933. Nr. 4. P. 135.
9. Ivinskis Z. Krikščionybės kelias Lietuvon // Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. T. IV. Roma, 1987. P. 8.
10. Ivinskis Z. Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva //Athenaeum. 1933. Nr. 4. P. 136.
11. Toynbee A. J. Ten pat.
12. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991. P. 294-295.
13. Ivinskis Z. Ten pat. P. 316.
14. Toynbee A. J. Ten pat. P. 176.
15. Ivinskis Z. Lietuvių tautos valstybinės sąmonės reikšmingieji etapai //Aidai. 1947. Nr. 2. P. 76.