pat galime įžvelgti Išganytojo ant kryžiaus aukos leitmotyvą. Žinant, jog hagiografijų autoriai pirmiausia buvo krikščionys, neišmanę baltų religijos, ir dėl šios priežasties naudoję krikščioniškus simbolius, bene pagrindinė sąlyga, leidžianti autorei kalbėti apie šv. Vaitiekaus paaukojimą, lieka vienoje iš hagiografijų minima nužudymo detalė: pirmasis ietį paleido Sikas […] mat jis buvo stabmeldžių šventikas ir tos sukilusios minios vadas, todėl lyg iš pareigos pirmasis jį sužeidė […]⁴⁹. Bet jeigu žynys tai padarė vykdydamas teisingumą, kaip to reikalavo kraujo keršto paprotys, nelieka jokios dingsties kalbėti apie Adalberto paaukojimą.

Taigi vienareikšmiškai pasakyti, jog šv. Vaitiekus buvo paaukotas dievams, negalime, o sureikšminti tik sakralinius motyvus, nematant ir profaniškųjų – nevalia. Kadangi vyrauja profaniškieji misionieriaus nužudymo motyvai, galime daryti prielaidą, jog šv. Vaitiekaus nužudyme galime įžvelgti kraujo keršto papročio atspindžius.

Kraujo keršto papročio atspindžiai
šv. Brunono Kverfurtiečio hagiografijoje

Šv. Brunono Kverfurtiečio hagiografijose nurodomus motyvus taip pat galime sugrupuoti pagal hagiografijų autorius.

Viperto reliacija:

tiesioginių duomenų, už ką misionierius buvo nužudytas, šioje hagiografijoje nėra. Ten tik pasakoma, jog Brunoną nužudyti įsakė Netimero brolis⁵⁰, kuris tikriausiai atvyko tada, kai sužinojo apie Netimero krikštą.

Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenimas“:

1) Netimeras nužudo brolį, kuris nenorėjo atsiversti į krikščionybę⁵¹.

2) Netimero broils, vardu Zebedenas⁵², nužudo misionierių iš keršto, kam Netimeras atsivertęs⁵³.

Kiti šaltiniai, kaip Kvedlinburgo analai bei Titmaro Mezerburgiečio kronika, tepamini misionieriaus nužudymo faktą, neatskleisdami nužudymo motyvų.

Turime iš karto pasakyti, kad šv. Brunonas Kverfurtietis žuvo ne tada, kai pasikėsino į Netimero turėtus stabus⁵⁴. Logiškai mąstant, stabų sudeginimas buvo toks pat nusikalstamas veiksmas, kaip ir įžengimas į šventuosius miškelius, bet iš hagiografinių šaltinių aiškėja, kad Brunono įvykdytas stebuklas sugeba užglaistyti kylantį nepasitenkinimą⁵⁵. Čia galime atsargiai kalbėti apie ordalijas – Dievo (dievų) teismą. Mat Brunono ėjimas per ugnį yra tam tikras išbandymas, nulemiantis visą misijos sėkmę. Maža to, šio stebuklo paveikti Netimeras ir jo žmonės atsiverčia į krikščionybę, t. y. pažiūrėti užprogramuotas konfliktas virsta susitaikymo aktu, kurį abi šalys priima kaip įvykusį faktą. Ir tik nuvykęs pas Netimero brolį Brunonas nužudomas, bet ne dėl to, kad vaikščiotų po šventuosius miškelius ar kad būtų sudeginęs dievų stabus. Apskritai šv. Brunonui skirtose hagiografijose

___

49 BRMŠ, t. I, p. 175.

50 PDP, t. 1, s. 230: […] Dux postea illius terrae ad episcopum equitavit, virtute repletus diabolica, et illum episcopum cum capellanis fecit martirizare absque ulla quaerimonia. Episcopi caput iussit abscidi, et capellanos omnes iussit suspendi [...].

51 Ibidem, s. 328: […] Frater autem Regis cum ipso parifer habitans, dum nollet credere, absente Bonifatio ab ipso rege peremtus est […].

52 Nei Viperto, nei Petro Damianio hagiografijose Netimero brolis nėra minimas vardu. Jį Zebedeno vardu pavadina gana vėlyva XV a. „Brunono darbų knyga“.

53 PDP, t. 1, s. 328: […] Alius vero frater, qui iam a Regis erat cohabitatione divisus, mox ut ad eum vir venerabilis venit, audire eius verba noluit; set de conversione fratris nimia adversus eum ira succensus, continuo comprehendit; […] in sua praesentia, circumstante non parva hominum multitudine, decollari praecepit […].

54 Tai verčia kitaip vertinti ir šv. Vaitiekaus žūtį.

55 PDP, t. 1, s. 229–230; 328.