Lietuvos klausimu buvo susiję keli šitos konferencijos momentai. Vienas jų – Jungtinių Tautų organizacijos steigimo svarstymas. Vasario 7 d. posėdyje V. Molotovas pareiškė, kad Sovietų Sąjungai būtų priimtinas trijų, o galbūt ir dviejų respublikų priėmimas į steigiamą Jungtinių Tautų Organizaciją narių steigėjų teisėmis. Jis paminėjo Ukrainą, Baltarusiją bei Lietuvą ir paaiškino, kad prašymas grindžiamas sovietinės konstitucijos pakeitimu bei tuo, jog „šios respublikos, o ypač Ukraina, karo metu turėjo daug ką paaukoti“³². JAV prezidentas F. D. Rooseveltas asmeniškai nebuvo patenkintas tokiu SSRS siūlymu, valstybės sekretoriui E. Sttetiniusui nusiuntė raštelį su pastaba „Tai nelabai gerai“³³. Tačiau po naujo pobūdžio SSRS siūlymo Vakarų vadovai pasikeitė nuomonėmis dėl šio klausimo. Nė vienas iš Vakarų vadovų nepareiškė prieštaraująs tokiam siūlymui, tik siūlė klausimą dar plačiau svarstyti užsienio reikalų ministrų lygiu. Po papildomų pasitarimų vasario 8 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras A. Edenas informavo, jog buvo priimtas kompromisinis sprendimas iš esmės pritarti Baltarusijos ir Ukrainos narystei Jungtinių Tautų organizacijoje³⁴.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vyrauja nuomonė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos vadovai atmetė Sovietų Sąjungos pasiūlymą padaryti Lietuvos SSR pirmine JTO nare, motyvuodami Lietuvos aneksijos nepripažinimu³⁵. Taip buvo išvengta dar vieno SSRS tarptautinio mėginimo įteisinti Baltijos valstybių inkorporavimą į SSRS sudėtį. Nors šiame kontekste buvo minima tik viena Baltijos valstybė, akivaizdu, kad Lietuvos teisinė padėtis suponavo precedentą ir kitoms Baltijos valstybėms.

Kitas Vakarų sąjungininkų ir SSRS susitarimas netiesiogiai palietė Lietuvos gyventojus, arba tiksliau, karo metų pabėgėlius iš Lietuvos, atsidūrusius Vakarų valstybių kontroliuojamose teritorijose. Pagal Jaltoje pasirašytą JAV ir SSRS Repatriacijos susitarimą buvo nustatyta, kad „visi Sovietų Sąjungos piliečiai, kurie buvo išvaduoti Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamų karinių pajėgų, ir visi Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai, išvaduoti Sovietų Sąjungos vadovaujamų karinių pajėgų, nedelsiant turi būti atskirti nuo priešo belaisvių, […] iki kol bus perduoti Sovietų Sąjungos ar Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios atstovams“³⁶. Analogiško turinio susitarimas buvo pasirašytas ir su Didžiąja Britanija, o vėliau ir Prancūzija, kuriai pagal Jaltos konferencijos susitarimus taip pat buvo priskirta okupacinė zona. Susitarimuose nieko nebuvo kalbama apie prievartinę repatriaciją, tačiau daugeliu atvejų be prievartos nebuvo apsieinama³⁷.

Šis Jaltos susitarimas tiek to laikmečio politikų, tiek vėlesnių Vakarų politikos analitikų buvo vertinamas labai dviprasmiškai. Viena vertus, amerikiečiai ir britai nuogąstavo dėl savo karių likimo kitos valstybės kontroliuojamose teritorijose, tačiau kita vertus, šis sprendimas nulėmė šimtų tūkstančių nuo sovietinio režimo

___

32 Тегеран–Ялта–Потсдам. Сборник документов. Москва, 1971, c. 150; Крымская конференция руководителей трех союзных держав…, c. 111–112.

33 Stettinius E. Roosevelt and the Russians. The Yalta Conference. New York, 1949, p. 174.

34 Bishop J. FDR’s Last Years. April 1944–April 1945. New York, 1975, p. 480–483; Усачев И. Т. Роль Крымской конференции в создании ООН // Ялтинская конференция 1945 г. Уроки истории. Москва, 1985, c. 129–130.

35 Meisner B. Baltic states // Encyclopedia of International Public Law. Amsterdam, 1998, vol. I, p. 336.

36 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers. The Conferences at Malta and Yalta, 1945. Washington, 1955, p. 985.

Hough W. J. H. III. The Annexation of the Baltic States…, p. 402–403.

37 Bohlen Ch. Witness to History, 1929–1969. New York, 1973, p. 199.