„nėra įprasta“. Bet ne pirmiausia dėl to, ir pats metas dabar į recenzuojamąją knygą pažvelgti įdėmiau.

Pats autorius savo užmojus nusako lakoniškai: „Apibendrinti turimas žinias apie jo veiklą, apžvelgti jo gyvenimo kelią ir pamėginti pateikti išsamų šio asmens portretą“ (8 p.). Tokie siekiai visai tinka įprastai biografijai, tačiau, kaip nurodo jau pavadinimas, čia kalbama apie diplomatą Bačkį, taigi pagrindinis dėmesys turėjo būti sutelktas į profesinę veiklą, o ne į gyvenimo faktus ir visuomeninę raišką bei aplinką. Nebūtų tikslu sakyti, kad autorius puikiai išsprendė šią dviejų užmojų – tradicinės biografijos ir studijos apie diplomatą – suderinimo problemą, bet svarbiausia, kad juos kažkaip suderino, nes knyga išėjo gana vientisa.

Ta proga – trumpa jos sąrangos apžvalga. Po trumpo įžanginio žodžio ir įvado rasime nedidelę dalį „Jaunystės idealų grožis“ (13–40 p.), kurioje keliais potėpiais nusakius „asmenybės brandos laikotarpį“ kiek platėliau apsistojama prie „pirmųjų žingsnių valstybės ir visuomenės tarnyboje“. Antroji dalis „Užgrobtos valstybės atstovavimas ir kova dėl jos išlaisvinimo Paryžiuje“ (40–132 p.) aprėpia dinamiškiausią diplomato veiklos dvidešimtmetį, ypač skrupulingai gilinantis į jo santykius su įvairiomis politinėmis lietuviškosios išeivijos grupėmis ir į ryšius su okupuota ir besipriešinančia Lietuva („Tarp VLIK’o, frontininkų ir „liberalų“, 48–101 p.). Trečiojoje dalyje „Per Vašingtoną ir Paryžių – į Tėvynę“ (133–212 p.) autorius kiek platesniais potėpiais aptaria Stasio A. Bačkio vingiuotą kelią į Lietuvos diplomatijos šefo pareigas, sudėtingas LDT finansavimo ir personalo atnaujinimo bėdas aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje, „kultūrinių ryšių su kraštu“ problemą, Bačkio akademinę veiklą išeivijoje ir jo viešąją raišką Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Po trumpų reziumuojančių autoriaus pastabų skelbiamas pluoštelis dokumentų (19 – daugiausia iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, asmeninių Stasio Lozoraičio ir Stasio Bačkio archyvų, 216–266 p.), o baigiama ši gana gausiomis, kokybiškomis nuotraukomis iliustruota knyga angliška santrauka, išsamia bibliografija, literatūros sąrašu ir rodyklėmis.

Pažymėtina, kad minėtas santykinis knygos vientisumas neatrodo autoriaus pasiektas lengvai, be ypatingų pastangų. Įžanginiai vaizdeliai iš Bačkio gimnazijos ir studijų metų ir baigiamoji publicistinė apžvalga apie eksdiplomato patyrimus ir pasisakymus gyvenant Vilniuje atrodo truputį dirbtinokai prikabinti prie pagrindinės pasakojimo linijos, o pasažai apie jo, kaip ateitininko ir kataliko mokslininko, visuomeninę ir intelektinę veiklą (ypač 24–34, 186–196 p.) savaime skaitomi labai įdomiai, tačiau – kaip užbaigtos studijėlės; bendrame knygos vaizde jie, kaip ir asmeninės biografijos faktai, atrodo tarsi inkliuzai. Nelabai lengva nespecialistui skaityti ir iš konkrečių kontekstų negailestingai „išpešiotų“ paskirų dokumentų tekstus, – gal geriau būtų buvę paskelbti kokį mažesnį, bet išraiškingesnį ir vientisą dokumentų blokelį? Užtat pagrindinė knygos – okupuotos valstybės diplomato laisvojoje išeivijoje istorijos – siužetinė linija išvyniota beveik ne-
priekaištingai tolygiai. Mažytė išlyga čia susijusi su adresato klausimu. Per oficialų knygos pristatymą Lietuvos katalikų mokslo akademijoje kalbėję diplomato sūnūs ir istorikai kone unisonu tvirtino, kad jie knygoje radę nemažai sau naujų, nežinotų dalykų. Ir tai nebuvo įprastas reveransas autoriui, nes knyga išties atrodo labiau analitinė, taigi orientuota į profesinę bendruomenę, o ne į plačiąją auditoriją, kaip tai būdinga „įprastoms“ biografijoms. Manytina, kad toks ir buvo autoriaus apsisprendimas, nes – kitaip nei „faktografinių plytų“ gamintojai – jis aiškiai suvokė, kad plėtojant tokį siužetą ne literatūrinis vaizdumas, o istorinis akylumas yra stiprioji jo stiliaus pusė.