priklausomą Lietuvą. Todėl nuolatiniai itin žemi šio politiko reitingai nieko džiugaus nerodo. Šalia asmeninių savybių prie atstūmimo galėjo prisidėti ir pats sovietmečio išbraukimas. Juk su juo išbrauktas ištisas daugumos žmonių gyvenimas, jo tarsi neliko. Jei sovietmetis – tik kovos ir kančios, o su daugumos žmonių realia patirtimi tai turėjo mažai ką bendra, vadinasi, kitokia patirtis nieko verta. Todėl dabar pasiklausius ir atrodo, jog Sibire buvo bemaž visa tauta, nors taip toli gražu nebuvo – žmonės stengiasi savo gyvenimą įprasminti pagal nusistovėjusius kanonus, o šie yra kova ir kančia. Toks moralinio pasitenkinimo nebuvimas nepriklausomybės mylėti nepadeda.

Sovietmetis brauktas ne tik iš socialinio bei ekonominio gyvenimo, bet ir iš istorijos, siekiant įstatymais (kuo ne to paties sovietmečio įtakos pavyzdys) įtvirtinti savą istorijos viziją. Aukščiausiosios Tarybos pervadinimas Atkuriamuoju Seimu atgaline data, turintis rodyti tęstinumą, ryšį su tarpukariu, kelia mintis, jog to ryšio kaip tik ir trūksta (visiška restitucija „po daugiau nei penkiasdešimties metų okupacijos yra labiau teisinė fikcija negu realus pasirinkimas“⁷), o tą stoką stengiamasi trūks plyš kompensuoti kad ir tokiais dirbtiniais, iš viršaus nuleistais ryšiais. Partizanų 1949 m. vasario 16 d. Akto pripažinimas konstituciniu, garsiai nuskambėjęs bandymas tai padaryti su Birželio sukilimo nepriklausomybės atkūrimo deklaracija – taip pat savo istorijos versijos įtvirtinimas įstatymais. Į šią besipriešinančios Lietuvos viziją kažkodėl netilpo disidentai ir pogrindininkai – publicistiškai kalbant apie pasipriešinimą, dažniausiai minimi Birželio sukilimas, partizanai ir... Sąjūdis. Apie disidentus kalba (spėjo juos netgi „pasisavinti“) Landsbergio oponentai ekskomunistai, nors tai ir paradoksas, dar vienas iš daugelio.

Bet kaip ir visos „valdiškos“ vizijos, ji ne itin atitinka realybę, jos dalys tarpusavyje netgi nelabai dera. Partizanai visiškai nenorėjo atkurti smetoninės Lietuvos ir labai abejoju, ar būtų taip beatodairiškai grąžinę sovietų nacionalizuotą turtą. Socialinės lygybės siekis ir tiesiog pyktis ant smetoninės politikos, neleidusios bent vidutiniškai gyventi nemažai daliai žmonių ir tuo pastūmėjusios nemažą dalį vargšų į sovietinio režimo glėbį, buvo tikrai didelis. Labai iškalbingas faktas, jog tame pačiame 1949 m. vasario 16 d. Akte jie skelbė atkuriantys ne 1938 m., o 1922 m. konstituciją, o tai nėra teisiškai išmintinga. Jau vien dėl  to šis dokumentas netelpa į valdišką viziją ir ardo teisinę harmoniją. Bet sovietmetis išmokė pritempti...

Tuo pat metu visas kuriamas idealus vaizdas kirtosi su realybe, kur sovietinis paveldas įsigėręs itin giliai. Kartais netgi atrodo, jog besirūpinant praeities taisymu, užmiršta pati (po)sovietinė realybė, dėl to puikiai jautėsi nomenklatūrininkai.

Taip bemintydamas natūraliai peržengiau Kovo 11-osios ribas. Manau, jog tai neišvengiama – epochinė data savaime turi daug praeities ir kartu visą potencialią ateitį. Tuo ji ir išskirtinė.

Turbūt nė nereikia sakyti, jog visos čia pateiktos mano mintys nepretenduoja į galutinius atsakymus. Tai konferencijoje išgirstų pranešimų sukelti klausimai ir bandymai į juos atsakyti. Tikiuosi, ne vieninteliai.

 Valdemaras Klumbys

 ___

 7 Žalimas D. Lietuvos Respublikos atkūrimas. Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius, 1997,
p. 94.