1937 m. pasirodė ir aktyvaus Nepriklausomybės kovų dalyvio majoro P. Rusecko sudarytas ir redaguotas rinkinys „Savanorių žygiai“¹¹⁸, skirtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos įkūrimo dešimtmečiui (1927 m. sausio 8 d.) paminėti. Iš esmės šiuo dvitomiu rinkiniu buvo siekiama ateinančioms kartoms realiai parodyti savanorių žygių raidą ir įamžinti žuvusiuosius už Lietuvos nepriklausomybę. Rinkinyje randama daug didelės drąsos, pasiryžimo, tikro karžygiškumo paveikslų, sumaniai, apgalvotai ir gerai vykdytų žygių aprašymų, o šalia jų – ir kuklių pasakojimų, kaip savanoriai sąžiningai vykdė jiems patikėtas pareigas.

Užsitęsus sovietų okupacijai ir nematant perspektyvos pačioje Lietuvoje parengti ir išleisti darbus apie Nepriklausomybės kovas, kaip jau minėjome, to ėmėsi išeivijoje atsidūrę tautiečiai. Be minėtų K. Ališausko, daktaro A. Rukšos ir Pr. Čepėno tyrinėjimų, pasirodė ir keletas memuarinių leidinių. Vienas iš pirmųjų 1959 m. Čikagoje, JAV, savo atsiminimų knygą paskelbė Nepriklausomybės kovų laikotarpiu kurį laiką dirbęs krašto apsaugos ministru ir Vyriausiuoju kariuomenės vadu pulkininkas K. Žukas¹¹⁹. Pateikęs atsiminimų apie tuometines Lietuvos visuomenės ir kariuomenės nuotaikas, jis bene daugiausia dėmesio skyrė santykiams su lenkais ir su jais vykusioms kovoms. Savo atsiminimų knygoje pulkininkas K. Žukas apkaltino tuometinį armijos vadą pulkininką leitenantą K. Ladygą nesugebėjimu vadovauti ir nugalėti lenkus, II pėstininkų divizijos vadą pulkininką V. Grigaliūną-Glovackį, V pėstininkų pulko vadą kapitoną K. Škirpą, VI pėstininkų pulko vadą pulkininką leitenantą J. Butkų ir kitų pulkų vadus – tariamu įsakymų nevykdymu, tačiau pats, kaip buvęs krašto apsaugos ministras ir Vyriausiasis kariuomenės vadas, neprisiėmė nė menkiausios kaltės dėl patirtų skaudžių nesėkmių Seinų–Augustavo ir kitose reikšmingose karinėse operacijose.

Atsakydamas į jo adresu pareikštus pulkininko K. Žuko kaltinimus vietinių kovos padalinių vadams dėl jų blogo vadovavimo kariuomenei ir dėl nepasisekimų Seinų bare, pulkininkas K. Škirpa, aptariamuoju laikotarpiu vadovavęs V pėstininkų LDK Kęstučio pulkui, 1971 m. keliuose Bruklyne, JAV, leidžiamo žurnalo „Karys“ numeriuose paskelbė savo atsiminimus ir minėtų įvykių vertinimus¹²⁰. Juose jis, pateikdamas daugybę konkrečios faktinės medžiagos, įrodinėja, kad pulkininkas K. Žukas, iškraipydamas praeities faktus, net supainiodamas datas ir pačius ano meto kovos įvykius, savo knygoje prirašęs nebūtų, tiesiog „pasakiškų dalykų“¹²¹. Pasak pulkininko K. Škirpos, nors kai žymus karo istorijos tyrinėtojas pulkininkas leitenantas K. Ališauskas viename iš savo straipsnių buvo pažymėjęs, kad V pėstininkų pulkas jam „pavestas pareigas atliko su kaupu“, buvęs ano meto Vyriausiasis kariuomenės vadas pulkininkas K. Žukas, praėjus nuo to laiko beveik 40 metų, vis dar to nematąs ir užsispyrusiai niekinąs V pėstininkų pulką ir jo vadą¹²².

______________________________________________

118 Savanorių žygiai. Kaunas, 1937. T. 1–2.

119 K. Žukas. Žvilgsnis į praeitį. Čikaga, 1959.

120 Gen. št. plk. K. Škirpa. 5 pėst. DLK Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 metais // Karys, 1971, Nr. 3, p. 74–80; Nr. 4, p. 109–116; Nr. 5, p. 155–163; Nr. 6, p. 198–200; Nr. 7, p. 219–225; Nr. 8, p. 253–260.

121 Ten pat, Nr. 3, p. 74.

122 Ten pat, Nr. 8, p. 259–260.