Šios kultūros raiškoje tik stiprėjo alternatyvi galimybė pačiai moteriai ginti savo interesus teisme, o juo labiau tvarkyti reikalus viename ar kitame urėde. Kartais čia ji pasirodydavo drauge su vyru, giminaičiu ar teisminio atstovo lydima85 , tačiau neretai į urėdą atvykdavo ar net į teismą stodavo pati. Antai 1522 m. valdovo teisme vyko teisminis ginčas dėl namo Pilies gatvėje tarp Vilniaus pilininko U. Hozijaus ir miestietės Kotrynos Jonienės86 . 1524 m. į Kauno tarybą asmeniškai atvyko Ona Bečelienė ir su Vilniaus tarėju M. Vilku bylinėjosi dėl savo tėvo namo dalybų87 . Čion 1545 m. pati atvyko, pateikė ieškinį ir bylą prieš savo svainį laimėjo kaunietė Darata88 . Empirikos vėrinį galima būtų pildyti ir tolesniais konkretybės karoliais, kurie tik patvirtins tendenciją: miesto teisinėje kasdienoje moteris nebuvo eliminuota89 .

Atvirkščiai, normalus tos kasdienos segmentų – savivaldos, šalies vietinės administracijos institucijų, net bažnytinių jurzdikų urėdų – funkcionavimas tik užtikrino gyvenimo mieste civilizuotesnę tėkmę. Šį teiginį paliudytų kad ir toks pavyzdys. 1565 m. Vilniaus pilies teisme buvo atmestas pilies teismo jurisdikcijai pavaldaus miestiečio Florijono Djakonovičiaus ir jo žmonos ieškinys dviem Vilniaus vaivados urėdininkams, neva šie epidemijos metu neteisėtai pasisavino dalį Florijono ir jo ankstesnės žmonos velionės Onos daiktų. Teisėjų poziciją nulėmė ir tai, jog miestietis laiku ir tinkamai nebuvo užfiksavęs pareiškimo apie patirtus nuostolius. Pabrėžtina, kad Florijono argumentas, esą jis nesėkmingai bandęs apie tai informuoti vaivados vietininką Stanislovą Hamšėjų, buvo atremtas taip: „jeigu [Djakonovičiui] nebuvo leista apie tai pareikšti pilies urėde, [juk mieste] buvo jo mylistos Vilniaus vyskupo urėdas ir taipogi miesto urėdas, ten reikėjo apie tai pareikšti“. Taip pat priminta, kad be vaivados vietininko, pilies urėde dar buvo ir paskirtasis teisėjas bei prisiekęs raštininkas, o pasibaigus epidemijai ir pats vaivada į miestą atvažiavo bei „Vilniaus pilyje nemaža laiko gyveno“90 . Svarbu pabrėžti, jog būtų netikslu šių skirtingų institucijų „sugyvenimo“ klausimą traktuoti vienareikšmiškai. Akivaizdu, kad tiksliau neapibrėžtos jų prerogatyvos, XVI a. dar itin labilūs priklausymo vienai ar kitai jurisdikcijai kriterijai kėlė, pasak J. Jurginio, „teisminę painiavą“ mieste91 . Paradoksalu, tačiau iniciatyvesni

84 Moters nužudymo atveju sutuoktinis galėdavo gauti piniginę kompensaciją – LM, kn. 253, l. 201v. Būtent teisme pasiekdavo, kad žmonai būtų išskirtas pažadėtasis kraitis, realizuota jos teisė paveldėti dalį tėvų turto ir pan. – KM, Nr. 301, l. 140v; LM. 4-oji TBK, Nr. 167, p. 145–146; Nr. 240, p. 202–203.

85 KM, Nr. 62, l. 35; Nr. 70, l. 39–39v; Nr. 93, l. 51v; Nr. 250, l. 130; Nr. 262, l. 132v; Nr. 438, l. 183v; Nr. 550, l. 216; Nr. 569, l. 221 ir kt.

86 LM. 4-oji TBK, Nr. 32, p. 62–63.

87 Veniens coram nostra residentia consulatus personaliter – KM, Nr. 31, l. 21.

88 Comparens coram consulatu honesta Dorotea N., citavit… Mathiam Tunijskijs, ut juris, qua comparit ipsa… – Ten pat, Nr. 608, l. 233v.

89 Ten pat, Nr. 185, l. 109v; Nr. 271, l. 134 v.; Nr. 408, l. 173v; Nr. 474, l. 194v; Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1995, Nr. 42, p. 49–50; LM. 4-oji TBK, Nr. 79, p. 94.

90 LM. Kn. 262, l. 237v–239.

91 Jurginis J. Reakcinis bažnytinių jurisdikcijų vaidmuo Vilniaus istorijoje // Lietuvos istorijos instituto darbai. Vilnius, 1951, t. I, p. 132–133. Į šią problemą yra atkreipusi dėmesį J. Kiaupienė – Kiaupienė J. Vilniaus vietininko Stanislovo Hamšėjaus 1559–1564 m. teismo knygos, p. 71–72.