| saulietinio gyvenimo įtaką jai. Ji matyti skiriant dvasininkus, ypač vyskupus83. Atsirado sąlygos susidaryti tam tikrai metropolito arba cerkvės ir rusų kunigaikščių bei ponų sąjungai84, kuri padėjo sutvirtinti stačiatikybės pozicijas LDK. Tarpininkaujant metropolitui Juozui II Soltanui, kunigaikščiui K. Ostrogiškiui bei kitiems "graikų apeigų tikėjimo kunigaikščiams ir ponams", 1511 m. Žygimantas II su Ponų taryba išdavė tvirtinamąjį raštą dėl stačiatikių dvasinių teisių, teismo, taip pat dėl cerkvės turto bei pajamų neliečiamumo85.
Po 1508 m. įvykių Vasilijus III niekada nebekaltino Žygimanto II stačiatikių persekiojimu. Kaip pastebėjo M. Liubavskis, būtent nuo 1511 m. LDK vyriausybė darė viską, kad valstybėje būtų pasiekta vidaus santaika86. Agresyvi Rusijos politika LDK atžvilgiu vertė jos vyriausybę gerinti rusų padėtį, atsižvelgti į jų norus ir nuomonę87.
Toliau buvo įgyvendinama ir bažnytinės unijos idėja. Nepaisant Lenkijos ir LDK vyskupų nesutarimų su popiežiumi ir bernardinų ordinu dėl perkrikštijimo89, perėjimo į katalikybę procesas tęsėsi ir toliau. Jis skverbėsi ir į žemutinius feodalinės visuomenės sluoksnius89. Garsiausias perėjimo į katalikybę atvejas buvo kunigaikščio Povilo Alšėniškio, kuris tapo Lucko vyskupu, vėliau ir Vilniaus vyskupu, atsivertimas90. Tikėtina, kad unitas buvo ir žymus gudų humanistas P. Skorina. 1522 m. kovo 25 d. Žygimanto II duotas Seime pasižadėjimas neskirti rusų bei stačiatikių į jokias pareigas, visgi buvo ne katalikų, siekusių atgaivinti Horodlės privilegijos straipsnius, bet LDK valdovo pergalė. Žygimantas II sugebėjo pasižadėjimo turinį padaryti tokį dviprasmišką, jog, reikalui esant, galima būtų jo nepaisyti91. Todėl vėliau ne kartą LDK aukštas pareigas užimdavo gudai stačiatikiai92.
____________________________
83 Ярушевич А. Ревнитель... C. 115.
84 Ten pat.
85 АЗР. T. 2. N. 65.
86 Сейм... C. 190.
87 Ten pat. P. 301.
88 Gidžiūnas V. Pranciškonų, observantų – bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI a. Roma, 1982. P. 113 – 117.; Зимин А.А. Россия на пороге…C. 205.
89 АЗР. T. 2. N. 70. C. 87 – 88 („a воеводе нашому Полоцкому мещан /.../, a но муце веры не няти. А холопу и робе веры не няти.“).
90 Boniecki A. Poczet rodów w Wielkiem księstwie litewskim w XV i XVI wieku. S. 80 – 81.
91 Statut Litewski. Drugiej redakcji. // Archiwum Komisyi pravvniczej. Kraków, 1900. T. 7 S. 273 (toliau - Statut Litewski. Drugiej Redakeji.). ("/.../ nos et saccessores nostri magni duces Lithuaniae, deinceps futuris temporibus. perpetuis non debebimus neque debebunt eiusmodi dignitates tque officia enicunque Rutene dare atque conferre, absque consilio maiorum consiliariorum, sed duntaxat Lithuanis catholicae et Romanae fidei eaedem dignitates conferri debent")
92 Ярушевич А. Ревнитель... C. 168, 180. |
dizainas ir programavimas giriaus