| Knuto Hickethiero veikalu Filmo ir televizijos analizė, kuriame išskirtos dvi pagrindinės filmo ir televizijos analizės kryptys: empirinė (turinio analizė, preferuojama socialiniuose ir komunikacijos sričių tyrimuose) ir interpretacinė, taikoma humanitariniuose moksluose. Turinio analizėje, kurioje apsiribojama matavimais, nekreipiama dėmesio į atskiro kūrinio estetinės struktūros tyrimus, kurie ypač svarbūs istorinės kultūros tyrimuose. Antra vertus, statistika negali atsakyti į klausimą kodėl?, ja neperteikiami konceptualūs turiniai. Anot Šermukšnytės, ištyrus Lietuvos istorijos aktualinimą kine ir televizijoje taikant empirinį metodą bei atliekant skaičiavimus, vis tiek tektų grįžti prie klausimų: kuo remiasi tokios audiovizualinės istorijos interpretacijos, kas yra jų šaltiniai, kas lemia atskiro praeities segmento aktualumą ar nutylėjimą. Dėl to buvo pasirinkta antroji analizės kryptis – interpretacinė, suvokiant jos didžiausią trūkumą ir kartu pranašumą – analizuojančiojo asmens (šiuo atveju tyrėjo, kaip adresato), subjektyvumą. Hickethiero teigimu, norint interpretuoti kūrinį, būtina įsisąmoninti savo, kaip adresato, priklausomybę nuo išankstinio supratimo ir analizuojant deklaruoti šias mąstymo prielaidas bei interesus, besiskiriančius nuo kitų filmo ar televizijos žiūrovų interesų. Anot disertantės, visa tai buvo padaryta apibrėžiant tyrimo objektą iš istorijos mokslo atstovo perspektyvos. Disertantę domino Lietuvos istorijos aktualinimo dokumentiniame kine ir televizijoje bei istorijos mokslo santykis. Dėl to į kino ir televizijos istorinius pranešimus žvelgta kaip į specifinį, audiovizualinį istorijos rašymą, specifinius istorinės kultūros pavidalus, kuriuose savitai sąveikauja estetinės, ideologinės ir istoriografinės struktūros.
Paskutinis, labiau diskusijai pateiktas oponentės klausimas buvo susijęs su komunikacijos proceso modelio taikymo tiriant audiovizualinius pranešimus galimybėmis – kaip disertantė, taikydama klasikiniu komunikacijos modeliu laikytiną H. Laswello formulę (Kas? Ką sakė? Kokiais kanalais? Kam? Su kokiu efektu?), istorijos aktualinimo procese įvardytų konkretų pranešėją bei gavėją savo tyrimo požiūriu. Šermukšnytė oponentės klausimą šmaikštaudama pavadino savotiškais intelektualiniais spąstais. Anot disertantės, oponentė puikiai žinanti, kad Laswello modelis problemiškas, nes filmo ir televizijos produkcijoje sunku nusakyti, ką konkrečiai žymi sąvoka pranešėjas: scenaristą ar režisierių, aktorių / žurnalistą / ekspertą (šiuo atveju istoriką) ar operatorių. Kita vertus, disertantė siekė ištirti, koks istorinis pranešimas perteikiamas audiovizualinę istoriją kuriant tik iš vidinių kino bei televizijos išteklių ir koks pranešimas gaunamas konstruojant jį kartu su istorijos ar jai artimų disciplinų specialistais.
Antrasis oponentas – A. Nikžentaitis savo kalbą pradėjo samprotavimu apie tai, kad Lietuvoje, deja, ligi šiol nesusiformavo tradicija pagarbiai žvelgti į dabartyje ar „nesenoje“ praeityje nuveiktus darbus, visuomenėje gajus požiūris, jog žmonės ir jų kūriniai istorija bei istorijos šaltiniais tampa tik po 50 metų. Nikžentaičio teigimu, disertantė atliko didžiulį darbą ne tik analizuodama medijose pateikiamas istorijos interpretacijas, bet ir rinkdama pačią tyrimo medžiagą. Antra vertus, oponentas pažymėjo, kad disertantė kalba ne tik apie istorijos aktualinimą, bet ir apie kultūrinės atminties / istorinės kultūros konstravimą televizijoje ir dokumentiniame filme. Vis dėlto oponentas disertacijoje pasigedo sąsajų tarp pokyčių Lietuvos istoriografijoje ir istorijos aktualinimo Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje. Anot Nikžentaičio, disertacijoje 1994 metai žymi esminį lūžį (nusigręžimą nuo nacionalinio naratyvo) tiek dokumentiniame filme ir televizijoje, tiek Lietuvos istoriografijoje. Kyla klausimas: ar egzistavo ryšys tarp permainų istorikų ir kino bei televizijos kūrėjų galvose, ar šių dviejų skirtingų cechų atstovai požiūrį į savo darbo objektą pakeitė sa- |
dizainas ir programavimas giriaus