| Krokuvoje. Negana to, lenkai galėjo su Lietuvos pagalba grąžinti prarastas žemes ir realią galimybę savo ekspansijai į Rytus bei apsigynė nuo nuolatinių lietuvių puolimų. O ką laimėjo Lietuva? J. Ochmanskis pabrėžia tai, kad Lenkija tapo garantu prieš popiežių ir imperatorių dėl Lietuvos christianizacijos. Iš Lenkijos Lietuva gavo kultūros lotynizaciją. Neliko Ordino pretenzijų, padiktuotų 1337 m. imperijos. Unija sustiprinusi abiejų valstybių pozicijas. J. Ochmanskis skyrė daug dėmesio ir Vytautui, bet tai darė jau Lietuvos istorijoje (rėmiausi 1982 m. antruoju leidimu). Vytauto politikos sėkmę autorius aiškino tuo, kad jį rėmė Lenkija68. Geriau ginkluoti lenkų riteriai leido Vytautui vykdyti aktyvią užsienio politiką. Lenkija jį parėmė ir diplomatiškai, ypač pas popiežių. Dėl lenkų tarpininkavimo popiežius uždraudęs Ordinui kariauti prieš lietuvius. Jogailos vietininkas Vytautas neteisėtai (bezprawnie) nuo 1395 m. ėmė tituluotis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Unijos smukimas (upadek) reiškė kryžiuočių triumfą. Bet Vytautas, gavęs gerą pamoką 1399 m. iš totorių, pamatė, kad unijos nutraukimas yra kenksmingas Lietuvai. Žalgirio mūšį laimėjusi Lenkijos armija dalyvaujant grįžtantiems į mūšio lauką lietuviams. Vytautas buvęs religijos išpažinimo tolerantas. Rytuose jis siekęs hegemonijos Kryme Aukso ordoje, Maskvoje ir Naugarde, Pskove bei Riazanėje. Vytauto vainikavimą sumanęs intrigantas imperatorius, siekęs sukurti antilenkišką sąjungą iš vokiečių, čekų, vengrų ir lietuvių. Rusų metraštininkai kūrė apie Vytautą legendą, kuri truko iki šiol. Autorius įžvelgė Vytauto politikoje nenuoseklumo ir netgi avantiūrizmo, pralaimėjimo ir nesėkmių. Kitur Vytautas veikė aplinkybių verčiamas, ypač kai Lenkija norėjo padaryti Lietuvą savo provincija. Vytauto didybė, jo neįprasti kaip vado, griežto, bet teisingo valdovo, aukštos kultūros žmogaus bruožai išaugo ne vien iš jo asmeninių gabumų. Vytautas veikęs atsižvelgdamas į lietuvių visuomenės siekius ir išreiškęs jos interesus. Svarbiausia tai, kad jis buvo Lietuvos valstybės suverenumo reiškėjas, bet kartu ir vertinęs bendrumą su Lenkija. Jo gyvenime buvę ir tamsių pusių: du kartus jis buvo perėjęs pas kryžiuočius ir tuo darė Lietuvai nuostolių.
Apie krikščionybę J. Ochmanskis teigė, kad Lietuva ilgai išlikusi pagoniška ne dėl to, kad lietuviai buvo konservatyvūs ar negalėję pasirinkti katalikybės ar stačiatikių tikėjimo. Krikšto būtinumą sprendė Lenkija kaip natūrali sąjungininkė prieš kryžiuočius69.
Žinomas Lietuvos istorijos reformacijos ir kontreformacijos specialistas Marcelis Kosmanas išsakė savo poziciją ir unijos klausimu70. Jis mano, kaip ir dauguma lenkų istorikų, jog unijoje Vytautas buvęs tik Jogailos vietininkas Lietuvoje ir karaliaus vasalas. Jis parėmė uniją todėl, kad norėjo grąžinti Žemaičių kraštą. Ordinas inspiravęs prieš uniją Vytautą, kai 1398 m. Salyne jis buvo apšauktas Lietuvos karaliumi, o 1429 m. sugalvojęs Vytauto vainikavimą. Ir vienu, ir kitu atveju buvo bandyta tik sugriauti uniją.
Oksfordo universiteto profesorius M. Giedrojć teigė, kad Krėvos unija turėjo pliusų ir minusų. Teigiama buvo: 1. Lenkija buvo tinkamiausias partneris kare su Ordinu; 2. Krikščioniškasis katalikų tikėjimas atėjo į Lietuvą be Vokiečių ordino tarpininkavimo ir politinės jo naudos; 3. Lietuvos valdovas gavo Lenkijos |
dizainas ir programavimas giriaus